Liucerna – vienas vertingiausių ir plačiausiai auginamų pašarinių augalų, užtikrinantis aukštos kokybės, baltymingą ir lengvai virškinamą pašarą gyvuliams. Be to, ji ne tik praturtina racioną, bet ir gerina dirvožemio būklę, nes geba fiksuoti azotą iš atmosferos ir gerinti dirvos struktūrą. Dėl šių savybių liucerna yra nepakeičiama tiek ekologiniuose, tiek intensyviuose ūkiuose. Tačiau gausus ir kokybiškas derlius priklauso ne tik nuo veislės ar oro sąlygų, bet ir nuo tinkamai parinkto sėjos laiko, dirvožemio paruošimo bei kruopščios priežiūros.
Liucernos sėja: ankstyvoji ir vėlyvoji sėja
Lietuvoje pavasarinė liucernos sėja paprastai prasideda nuo balandžio vid. ir tęsiasi iki gegužės pab., priklausomai nuo klimato ir regiono sąlygų. Svarbiausias rodiklis liucernos sėjai – tai dirvožemio temperatūra, kuri turi būti ne žemesnė, kaip 6–8 °C. Jei liucerna pasėjama per anksti, gali kilti pavojus, kad daigai nukentės nuo šalnų arba dygs lėtai ir netolygiai.
Pavasarinė liucernos sėja padės užtikrinti, kad liucerna spės įsitvirtinti prieš vasaros karščius, todėl vėliau bus atsparesnė sausroms. Taip pat, pavasariniai krituliai dažnai yra palankūs augalų vystimuisi, nes pakanka drėgmės sudygimui, o anksti sudygę augalai gali konkuruoti su piktžolėmis ir jas nustelbti.
Tačiau, kai kuriais atvejais, liucerna sėjama ne pavasarį, o vasaros pabaigoje – nuo rugpjūčio vid. iki rugsėjos pr. Toks sėjos būdas tinkamas regionams, kuriuose vasaros būna sausos, o rudenį iškrenta daugiau kritulių.
Vėlyva liucernos sėja turi tokius privalumus, kaip:
- Mažesnė piktžolių konkurencija nei pavasarį;
- Drėgnesnės rudens sąlygos padeda geriau įsišaknyti prieš žiemą;
- Mažiau ligų ir kenkėjų nei vasarą.
Tačiau yra ir trūkumų: jei sėja atliekama per vėlai, jauni augalai gali nespėti gerai įsišaknyti iki pirmųjų šalnų.
Liucernos sėja pagal Mėnulio kalendorių
Mėnulio kalendorius yra populiarus įrankis tarp ūkininkų ir sodininkų, siekiančių optimizuoti sėjos laiką pagal Mėnulio fazes.
Remiantis 2025 metų Mėnulio sėjos kalendoriumi, liucernos sėjai palankios šios dienos:
- Balandis: 3–5 d., 18–20 d.
- Gegužė: 4–6 d., 17–19 d.
Atkreipkite dėmesį, kad šios rekomendacijos yra pagrįstos Mėnulio fazėmis ir tradiciniais sėjos kalendoriais. Tačiau praktikoje svarbu atsižvelgti ir į vietos klimato sąlygas, dirvožemio temperatūrą bei drėgmę, kad užtikrintumėte sėkmingą liucernos dygimą ir augimą.
Kokie dirvožemiai tinkamiausi liucernai?
Liucerna geriausiai auga derlinguose, gerai drenuotuose priemoliuose arba lengvuose priemolio dirvožemiuose, kurių pH yra 6,5–7,5. Tačiau liucerna nemėgsta sunkių, užmirkstančių dirvų, nes per didelė drėgmė gali sukelti šaknų puvinį. Jai taip pat nepalankūs smėlingi dirvožemiai, nes juose trūksta maisto medžiagų ir drėgmės.
Jei dirvožemis, kuriame ketinate sėti liucerną, yra rūgštus (pH <6), jį būtina kalkinti. Rūgšti terpė trukdo liucernai įsisavinti maistines medžiagas bei stabdo jos šaknų bakterijų (Rhizobium) veiklą.
Dirvos kalkinimą reikėtų atlikti likus 6–12 mėn. iki sėjos, naudojant dolomitmilčius arba gęsintas kalkes, priklausomai nuo dirvožemio tipo.
Liucerna: tręšimas ir sėjomainos reikšmė
Kadangi liucerna yra daugiametis augalas, jai reikia pakankamai maisto medžiagų ilgalaikiam augimui.
Trašų rekomendacijos liucernai:
- fosforas (P) – skatina stiprią šaknų sistemą. Rekomenduojama norma: 50–80 kg/ha P₂O₅.
- kalis (K) – didina atsparumą sausroms ir ligoms. Norma: 100–150 kg/ha K₂O.
- azoto nereikia, nes liucerna pati fiksuoja azotą iš oro per šaknų gumbeliuose esančias bakterijas.
Kadangi liucerna pati kaupia azotą, jos nerekomenduojama sėti po ankštinių augalų (pvz., žirnių, pupų, dobilų), nes tai gali sukelti maisto medžiagų disbalansą.
Geriausi priešsėliai liucernai:
- javai (kviečiai, miežiai, rugiai), nes nepalieka pavojingų ligų, galinčių pakenkti liucernai;
- kryžmažiedžiai augalai (rapsai, garstyčios) – gali padėti sumažinti dirvožemio ligas.
- Po liucernos, lauką rekomenduojama palikti 4–5 metus prieš vėl ją sėjant, norint išvengti ligų kaupimosi.
Liucernos sėjos būdai ir normos
| Sėjos būdai | Grynoji sėja | Sėja su priedanginiais augalais |
| Apibūdinimas | Tai populiariausias metodas, kai laukas apsėjamas vien liucerna, be jokių priedanginių augalų. Šis metodas leidžia liucernai greičiau įsitvirtinti, efektyviai naudoti maisto medžiagas ir formuoti stiprią šaknų sistemą. | Liucerna sėjama kartu su priedanginiais augalais (pvz., avižomis, miežiais, rugiais), kurie padeda apsaugoti jaunučius liucernos daigus nuo saulės kaitros, piktžolių konkurencijos. |
| Sėjos norma ir sėjos gylis | Priklausomai nuo dirvožemio ir veislės, sėjos norma – 10–16 kg/ha. Sėjos gylis – 1–2 cm. | Liucerna sėjama 8–10 kg/ha, priedanginiai augalai – 60–80 kg/ha (priklausomai nuo rūšies). |
| Atstumai tarp eilučių | 10–15 cm, kad augalai vienas kitam nekonkuruotų dėl šviesos ir vietos. | 12–15 cm, kad būtų pakankamai vietos abiejų rūšių augalams). |
| Privalumai | Toks sėjos būdas gali užtikrinti greitesnį dygimą ir stipresnius daigus. Lengvesnė priežiūra pirmaisiais augimo mėnesiais bei aukštesnis pašaro grynumas (be piktžolių ir kitų augalų priemaišų). | Priedanginiai augalai apsaugo liucerną nuo piktžolių, kartu užtikrina greitesnį lauko padengimą augalais ir mažina dirvožemio eroziją. Leidžia gauti papildomą derlių iš priedanginių augalų (juos galima pjauti kaip pašarą). |
| Trūkumai | Gali būti didesnė piktžolių konkurencija pradiniame augimo etape. | Priedanginiai augalai gali konkuruoti su liucerna dėl drėgmės ir maisto medžiagų. O jei priedanginiai augalai užauga per aukšti, jie gali stelbti liucerną. |
Liucernos priežiūra po sėjos
Pirmieji mėnesiai po sėjos – kritinis etapas liucernos augimui. Nors liucerna pasižymi ištvermingumu, ypač sausroms, tačiau jaunam pasėliui būtina pakankama drėgmė. Jei po sėjos nesulaukiama lietaus, rekomenduojamas lengvas drėkinimas kas kelias dienas, kad sėklos sėkmingai sudygtų. Sudygusi liucerna geriau reaguoja į retesnį, bet gausesnį laistymą, nes taip skatinamas šaknų augimas į gylį.
Piktžolės – pagrindiniai konkurentai jaunam liucernos pasėliui. Dėl lėto pradinio augimo, liucerna pirmąsias savaites itin jautri užžėlimui. Piktžolių kontrolė gali būti atliekama tiek mechaniškai (akėjimu ar tarpueilių purenimu), tiek selektyviais herbicidais. Svarbiausia, neleisti piktžolėms užgožti liucernos, kol ši pilnai neįsitvirtino.
Tinkamai prižiūrint, liucerna atsilaiko ir prieš ligas bei kenkėjus. Geras dirvos drenažas padeda išvengti šaknų puvinio, o tinkamas augalų tankumas – miltligės plitimo. Tarp dažniausių kenkėjų: amarai ir liucernos spragšiai, kuriuos verta stebėti ir, jei reikia, kontroliuoti biologinėmis ar cheminėmis priemonėmis.
Verta įsidėmėti, kad pirmamečiai pasėliai dažniausiai nėra tinkami ganiavai. Nors liucerna puikiai tinka gyvulių šėrimui, pirmąjį sezoną ji turėtų būti palikta augti, kad susiformuotų stipri šaknų sistema. Jei vis dėlto yra planuojama ganiava, tai galima daryti tik tada, kai augalai pasiekia bent 15 cm aukštį ir apkrova lauke nėra per didelė.
Šaltiniai:
https://www.dlfseeds.com.au/about/news/11-tips-for-growing-lucerne
https://www.cotswoldseeds.com/articles/351/lucerne-sowing-and-growing
https://www.cotswoldseeds.com/articles/86/lucerne-also-known-as-alfalfa
Nuotraukos asociatyvinės © Canva, jei nenurodyta kitaip.