Karvių ketozė – tai viena dažniausių, bet dažnai nepastebimų medžiagų apykaitos ligų, pasitaikančių intensyviuose pieno ūkiuose, ypač pirmosiomis savaitėmis po veršiavimosi. Ši tyli liga gali reikšmingai paveikti bandos produktyvumą: sumažinti pieno kiekį, sulėtinti karvių reprodukciją, padidinti kitų sveikatos sutrikimų riziką ir galiausiai lemti finansinius nuostolius ūkiui. Dar blogiau – dažnai ūkininkas jos iš karto nepastebi, nes išoriniai požymiai gali būti neryškūs arba priskiriami kitoms priežastims. Tad kaip užtikrinti, kad karvių ketozė būtų laiku atpažinta ir kontroliuojama? Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl karvės suserga ketozėmis, kokie yra pagrindiniai ligos požymiai, kaip ji diagnozuojama ir, svarbiausia, kokių priemonių imtis profilaktiškai, kad sumažintumėte riziką ir išvengtumėte nuostolių.
Kas yra karvių ketozė?
Karvių ketozė – tai medžiagų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis tada, kai gyvulio organizmas nesugeba patenkinti padidėjusio energijos poreikio po veršiavimosi. Dažniausiai tai įvyksta per pirmąsias 2–6 sav. po laktacijos pradžios, kai pieno gamyba intensyviai didėja, o pašarais gaunamos energijos nepakanka. Tuomet karvės organizmas pradeda naudoti sukauptas riebalų atsargas, kurios, skaidantis kepenyse, sukelia ketoninių kūnų (pvz., beta-hidroksibutirato – BHB) kaupimąsi kraujyje. Per didelis jų kiekis sukelia ketozę.
Ketozė – dažnai dar vadinama bado liga. Ne todėl, kad karvė negauna pašaro, o todėl, kad jo pakankamai neįsisavina.
Apsiveršiavusi karvė nustoja ėsti, greitai liesėja, jos pienas ir šlapimas turi acetono kvapą. Ketozė gali pasireikšti ir nervų sistemos sutrikimais (karvės būna jautrios, seilėjasi, laižo savo odą ir aplinkinius daiktus; gali prasidėti traukuliai, ištikti koma).
Dažniausiai išskiriami ketozės tipai
- 1 tipo ketozė yra klasikinė ir apibūdinama kaip bado (maisto stygiaus) ketozė. Karvės 36 sav. po apsiveršiavimo sunaudoja daugiausiai energijos pieno gamybai ir paprastai nespėja sukaupti reikiamo energijos kiekio, kai yra jų trūkumas racione. Ketoninių kūnų koncentracija kraujyje tampa labai didelė, o gliukozės labai maža.
- 2 tipo ketozė yra pavadinta pagal antro tipo cukrinį diabetą, pagal jų metabolinį analogiškumą. Aukšta insulino ir gliukozės koncentracija, insulino atsparumas taip pat būdingas ir 2 tipo ketozei. 2 tipo ketozė bandoje diagnozuojama, kai per pirmas 2 sav. pas laktuojančias karves pastebimas didelis sergamumas subklinikine ir klinikine ketoze, kartu su padidėjusia neesterifikuotų riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje.
- 3 tipo arba sviesto rūgšties siloso ketozė, susijusi su ketogeninio siloso šėrimu. Paruoštoje silosui žolėje, kuri buvo nupjauta per šlapia, pirmiausiai dauginasi Clostridium sp. bakterijos, kurios fermentuoja angliavandenius į sviesto rūgštį, o ne norimą pieno rūgštį. Apie 450–950 g sviesto rūgšties gali sukelti klinikinę ketozę, bet kuriai šviežiapienei karvei. (Guo, 2005,Oetzel, 2007).
Klinikinė ir subklinikinė karvių ketozė: kuo skiriasi ir ką reikia žinoti?
Karvių ketozė gali pasireikšti dviem pagrindinėmis formomis – klinikine ir subklinikine, kurios skiriasi tiek požymiais, tiek ekonomine žala ūkiui.
Karvių ketozės formas atskirti svarbu, nes klinikinė ketozė – įvardija aiškų gydymo poreikį, o subklinikinė ketozė – identifikuoja bandos valdymo spragas.
- Klinikinė ketozė. Tai aiškiai pasireiškianti ligos forma, kai ketoninių kūnų koncentracija gyvulio organizme yra smarkiai padidėjusi ir pradeda veikti pagrindines gyvulio funkcijas.
Jai būdingi požymiai: staigus ir ryškus pašarų suvartojimo sumažėjimas arba visiškas ėdimo nutraukimas, reikšmingas pieno kiekio sumažėjimas, letargija, sumažėjęs judrumas, acetoninis kvapas iš burnos, pieno, šlapimo. Kai kuriais atvejais ši forma gali pasireikšti ir nerviniais simptomais: svyravimu, drebuliu, pasikartojančiu vaikščiojimu ratu. Nors ši forma yra lengviau atpažįstama, paprastai ji pasireiškia, kai liga jau įsisenėjusi ir reikalauja neatidėliotino gydymo. - Subklinikinė ketozė. Tai klastinga, tyliai progresuojanti forma, kai ketoninių kūnų kiekis kraujyje ar piene viršija normą, bet išoriniai klinikiniai požymiai dar nepastebimi arba yra labai silpni.
Šiai formai būdingi požymiai: nedidelis pašarų suvartojimo mažėjimas, lėtesnis pieno kiekio augimas arba nežymus jo sumažėjimas. Taip pat: prastas reprodukcinis efektyvumas (uždelsta ruja, ilgesnis apsivaisinimo periodas) bei padidėjusi kitų ligų (pvz., metrito, mastito) rizika.
Subklinikinė mastito forma dažnai aptinkama tik profilaktiniais kraujo, šlapimo ar pieno tyrimais, todėl yra laikoma ypač pavojinga, nes liga progresuoja tyliai, o poveikis produktyvumui ir sveikatai didėja.
Tyrimai rodo, kad viena subklinikinės ketozės atvejį turinti karvė gali netekti iki 300 kg pieno per laktaciją, net jei liga niekada neperauga į klinikinę formą.
Karvių ketozės formų palyginimas
| Rodiklis | Klinikinė ketozė | Subklinikinė ketozė |
| Išoriniai požymiai | Aiškiai matomi | Nepastebimi arba labai silpni |
| Pieno kiekis | Reikšmingai sumažėja | Neryškiai sumažėja arba lėtai didėja |
| Pašarų suvartojimas | Staigus sumažėjimas arba visiškas praradimas | Nedidelis ar nepastebimas sumažėjimas |
| Kvapas (acetono) | Dažnai juntamas iš burnos, pieno, šlapimo | Dažniausiai nejuntamas |
| Papildomi simptomai | Letargija, nerviniai sutrikimai, svorio kritimas | Ilgesnis apsivaisinimo periodas, prasta ruja |
| Diagnozė | Klinikinė apžiūra + kraujo ar pieno tyrimai | Dažniausiai tik tyrimais (BHB, ketonai) |
| Ekonominė žala | Didelė dėl gydymo, produktyvumo ir praradimų | Dar didesnė dėl neaptikto masto atvejų ir ilgo poveikio |
| Reakcijos laikas | Reikia nedelsiant gydyti | Reikia stebėti visą bandą ir koreguoti valdymą |
Kodėl karvės suserga ketoze? Trys pagrindinės priežastys
Karvių ketozė – tai medžiagų apykaitos sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu, kai karvės organizmas patiria stiprų energijos deficitą. Nors šios ligos priežastys gali būti įvairios, praktikoje dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės priežastys.
- Nutukusios karvės prieš veršiavimąsi. Karvės, turinčios per didelę kūno masę prieš apsiveršiuodamos (BCS > 3,75 balo), yra itin jautrios ketozės vystymuisi. Neretai pirmieji ligos požymiai gali būti pastebimi dar prieš apsiveršiavimą, tačiau dažniausiai jie pasireiškia per pirmuosius 2 mėn. po apsiveršiavimo. Prieš veršiavimąsi tokios karvės paprastai mažiau ėda, o po veršiavimosi jų organizmas dar ilgiau delsia atkurti normalų pašarų suvartojimą. Tokiu atveju organizmas pradeda intensyviai mobilizuoti riebalinius rezervus kaip energijos šaltinį. Tačiau riebalų skaidymas kepenyse sukelia didelį ketoninių kūnų kiekį kraujyje. Kepenys dažnai būna „užtvindytos“ riebalais, o tai sukelia riebalų infiltraciją (lipidozę), silpnina kepenų funkciją ir dar labiau blogina gyvulio būklę. Kartais pirmieji ligos požymiai gali būti pastebimi dar prieš apsiveršiavimą, tačiau dažniausiai jie pasireiškia per pirmuosius du mėnesius po apsiveršiavimo.
- Energijos trūkumas po veršiavimosi („bado liga“). Tai dėl netinkamai subalansuotų pašarų atsiradusi ketozė, kuri yra lengvai ištaisoma pakoregavus karvių pašaro racionus. Kai po veršiavimosi staigiai išauga pieno gamyba (ypač aukšto produktyvumo karvėms), gyvulio energijos poreikis dažnai viršija gaunamos energijos kiekį su pašarais. Net, jei pašarai yra techniškai geri, karvė gali nesugebėti jų suvartoti pakankamu kiekiu dėl fiziologinių apribojimų (mažas prieskrandžių tūris, sumažėjęs apetitas). Ši gyvulio būklė yra vadinama neigiamu energijos balansu. Tam, kad kompensuotų trūkumą, organizmas pradeda skaidyti riebalus, tačiau per didelis ketoninių kūnų kiekis veda į ketozę. Todėl ši liga vadinama „bado liga“, nes net ir tada, kai karvė atrodo gerai ėdanti, jos organizmas išgyvena vidinį energijos badą.
- Blogos kokybės pašaras. Net teoriškai subalansuotas racionas yra neefektyvus, jei jame naudojami netinkamai fermentuoti silosai, per drėgni ar per sausi komponentai, pašarai yra užteršti pelėsiais, mikotoksinais ar blogo kvapo. Blogai paruoštas silosas, ypač jei jame gausu sviesto rūgšties, slopina apetitą, o blogai konservuotas ar per ilgai šėrimo take laikomas pašaras gali pradėti rūgti, taip trikdydamas karvės virškinimą. Tuo tarpu pašarų užterštumas pelėsiais ir toksinais silpnina kepenų funkciją bei organizmo imuninį atsaką, o tai tiesiogiai apsunkina ketoninių kūnų šalinimą iš organizmo. Ne mažiau svarbi ir pašaro struktūra: per smulkūs ar nenuosekliai sumaišyti komponentai skatina selektyvų ėdimą ir prieskrandžio veiklos sutrikimus. Visa tai mažina pašaro suėdamumą ir apsunkina energijos pasisavinimą.
Ketozės diagnostika
Norint tiksliai nustatyti ketozę, naudojami keli metodai: tiesioginiai (biocheminiai) ir netiesioginiai (elgsenos stebėsena).
Biocheminiai tyrimai:
- Kraujas: tai tiksliausias būdas nustatyti karvių ketozę; matuojamas β-hidroksibutirūgšties (BHB) kiekis. >1,2 mmol/l = subklinikinė ketozė; >3,0 mmol/l = klinikinė.
- Pienas: naudojami testai ketoninių kūnų (acetono) nustatymui. Tai mažiau tikslūs tyrimai nei kraujas, bet patogūs naudoti.
- Šlapimas: naudojamos indikacinės juostelės; tai greitas ir nebrangus metodas, bet reikalauja tinkamos mėginio paėmimo technikos.
Vizualinė stebėsena ir ūkio duomenų analizė:
- Staigus pieno kiekio sumažėjimas laktacijos pradžioje;
- Ėdimo elgsenos pokyčiai: pašaro likučiai, selektyvus ėdimas;
- Kūno kondicijos kritimas: ypač greitas per pirmąsias laktacijos savaites;
- Susirgimų dažnis: ketoze sergančios karvės dažniau suserga ir kitomis ligomis (pvz., gimdos uždegimu, mastitu).
Ketozės poveikis karvės sveikatai ir produktyvumui
Karvių ketozė nėra tik laikinas medžiagų apykaitos sutrikimas, tai grandininė reakcija, kuri paveikia ne tik visą karvės organizmą, bet ir kerta per ūkio finansus. Net subklinikinė ketozė, nepastebima plika akimi, sukelia reikšmingus produkcijos nuostolius bei padidina riziką kitoms ligoms.
- Produktyvumo sumažėjimas. Pirmasis ir dažniausiai pastebimas ketozės padarinys – reikšmingai sumažėjęs pieno kiekis. Klinikinės ketozės atveju pieno primilžis gali sumažėti net iki 3–5 kg per dieną, o esant subklinikinei formai – mažėjimas gali būti lėtas, bet nuolatinis ir ilgalaikis. Tyrimai rodo, kad net vienos savaitės subklinikinė ketozė gali lemti 100–300 kg mažesnį metinį primilžį vienai karvei.
- Sutrikęs vaisingumas. Karvių ketozė neigiamai veikia reprodukcinę sistemą. Gyvuliai ilgiau užsibūna tarp veršiavimų, dažniau pasitaiko ovuliacijos sutrikimų, galimi net vaisingumo sutrikimai, reikalaujantys daugiau sėklinimo bandymų. Subklinikinė ketozė taip pat susijusi su sumažėjusia veršingumo tikimybe pirmojo sėklinimo metu.
- Silpnesnis imunitetas ir antrinės ligos. Karvių ketozė silpnina ir imuninę sistemą, todėl karvės tampa labiau pažeidžiamos kitoms ligoms: mastitui, gimdos uždegimams, šliužo dislokacijai. Šios komplikacijos ne tik prailgina karvės sveikimo laiką, bet ir padidina gydymo kaštus.
- Ilgesnis sveikimo laikotarpis. Karvės, kurios sirgo ketoze, dažnai ilgiau atsigauna po veršiavimosi, lėčiau atstato optimalų kūno kondicijos balą ir ilgiau išlieka mažesnio produktyvumo zonoje. Tai reiškia ne tik papildomas išlaidas pašarui ir priežiūrai, bet ir mažesnį ekonominį grąžos efektyvumą.
- Didesnė ankstyvo brokavimo rizika. Ūkiuose, kur ketozė diagnozuojama pavėluotai arba nevaldomai, dažniau tenka spręsti dėl ankstyvo produktyvių karvių išbrokavimo. Ketozė gali tapti priežastimi trumpesniam karvės produktyvaus gyvenimo laikotarpiui.
Ketozės gydymas: nuo energijos atstatymo iki kepenų apsaugos
Efektyvus karvių ketozės gydymas prasideda nuo tikslios diagnozės ir aiškaus ligos sunkumo nustatymo. Kuo anksčiau ši liga aptinkama, tuo greičiau galima ją suvaldyti ir sumažinti ilgalaikes pasekmes produktyvumui. Gydymas turi būti kompleksinis, t.y., skirtas ne tik pašalinti simptomus, bet ir atkurti energijos balansą bei palaikyti kepenų funkciją.
- Gliukozės ar jos pirmtakų skyrimas:
✔ Intraveninė (i.v.) gliukozė: dažniausiai naudojama klinikinės ketozės atveju. Karvei skiriama 500 ml 50% gliukozės tirpalo. Tai greitai atstato energijos kiekį kraujyje, tačiau efektas yra trumpalaikis, būtinas papildomas palaikymas.
✔ Propilenglikolis (PG): vienas efektyviausių ketozės gydymo ir profilaktikos preparatų. Skiriamas per burną, paprastai 250–400 ml per dieną, 3–5 dienas iš eilės. Veikia kaip gliukozės pirmtakas – kepenyse paverčiamas į energiją.
✔ Glicerolis (glicerinas): pigesnė, tačiau mažiau efektyvi PG alternatyva. Taip pat tiekiamas per burną, dažnai naudojamas visos bandos mastu.
- Kepenų funkcijos palaikymas:
✔ Vitaminai B kompleksas, ypač vitaminas B12, padeda palaikyti medžiagų apykaitą.
✔ Metioninas, cholinas, niacinas – kepenų veiklą gerinantys junginiai, dažnai įtraukiami į gydomąsias ar profilaktines priemones.
✔ Sorbitolis, l-karnitinas – padeda apsaugoti kepenų ląsteles nuo perdirbimo perkrovos.
- Steroidiniai preparatai: kai kuriais atvejais naudojami kortikosteroidai (pvz., deksametazonas), kurie skatina gliukozės išsiskyrimą iš organizmo rezervų. Tačiau šis metodas turi būti taikomas atsargiai, tik veterinaro nuožiūra, nes ilgainiui gali neigiamai paveikti imuninę sistemą ir vaisingumą.
Kaip apsaugoti bandą nuo ketozės: svarbiausi profilaktikos principai
Karvių ketozės gydymas gali būti sudėtingas ir brangus, todėl daug efektyviau yra užkirsti kelią ligai dar prieš jai išsivystant. Profilaktika remiasi trimis esminiais aspektais: mitybos valdymu, kūno kondicijos priežiūra ir ankstyvu rizikos karvių stebėjimu.
- Kūno kondicijos valdymas prieš veršiavimąsi. Pirmasis žingsnis – išvengti karvių nutukimo sausuoju laikotarpiu. Karvės, kurių kūno kondicijos balas (angl. Body Condition Score, BCS) yra >3,5 (pagal 5 balų skalę), turi gerokai didesnę riziką susirgti ketoze. Rekomenduojama veršingų karvių BCS palaikyti tarp 3,0–3,25 paskutiniais nėštumo mėnesiais, kartu vengti didelių svorio pokyčių per trumpą laiką (ypač netekimo prieš ir po veršiavimosi).
- Subalansuota mityba pereinamuoju laikotarpiu (3 sav. prieš ir po veršiavimosi). Tinkamai parinktas racionas pereinamuoju laikotarpiu yra kritiškai svarbus, todėl svarbu užtikrinti pakankamą sausosios medžiagos (SM) suvartojimą – >12 kg SM per dieną šviežiapienėms karvėms. Taip pat rekomenduojama tiekti aukštos kokybės konservuotus pašarus, vengti pelėsių, rūgimo ar prastai sandėliuotų silosų. Bei įtraukti lengvai virškinamų angliavandenių (pvz., propilenglikolis, melasa) ir gliukozės pirmtakų. Ne ką mažiau svarbu subalansuoti baltymų ir energijos santykį; per didelis baltymų kiekis gali skatinti neigiamą energijos balansą.
- Papildai ir profilaktinės priemonės. Profilaktiškai rekomenduojama naudoti propilenglikolį: rizikos karvėms 2–3 dienas prieš veršiavimąsi ir pirmą savaitę po. Taip pat ir niaciną, metioniną, choliną, kurie padeda kepenims apdoroti riebalus ir mažinti riebalų kaupimosi riziką. Rekomenduojama įtraukti ir gyvas mieles ar probiotikus, nes jie gerina virškinimą, didina pašaro sunaudojimą.
- Bandos valdymas ir komfortas. Užtikrinkite tinkamą, patogią judėjimo erdvę, komfortą tvartuose (vėdinimas, pakratų kokybė). Kartu stenkitės sumažinti stresą (perkėlimai, šėrimo pasikeitimai ar tvarto sąlygų pokyčiai), nes jis padidina ligų riziką.
- Rizikos karvių stebėjimas ir ankstyva diagnostika. Reguliariai tikrinkite šviežiapienių karvių kraują ar šlapimą dėl ketoninių kūnų. Naudokite BCS vertinimą ir grupuokite karves pagal riziką, tai padės taikyti sklandžią ir tikslingą profilaktiką.
Kada verta pasitarti su specialistu?
Nors daugelį ketozės prevencijos priemonių ūkininkai gali įgyvendinti patys, tam tikrais atvejais būtina įtraukti specialistus, kad liga būtų suvaldyta laiku ir efektyviai. Kreipkitės į veterinarijos gydytoją ar gyvulininkystės konsultantą, jei:
- bandos pienas mažėja be aiškios priežasties;
- pastebite didesnį karvių liesėjimą ar vangumą pirmosiomis savaitėmis po veršiavimosi;
- racionas atrodo subalansuotas, tačiau karvės vis tiek serga ketoze;
- turite daug nutukusių karvių prieš veršiavimąsi;
- reikia pagalbos vertinant pašarų kokybę ar planuojant pereinamojo laikotarpio šėrimą;
- trūksta įgūdžių ar priemonių diagnostikai (šlapimo/kraujo testai).
Specialistai padeda laiku nustatyti rizikas, koreguoti racioną, parinkti papildus ir įdiegti tinkamas stebėsenos priemones. Bendradarbiavimas padeda ne tik sumažinti ketozės atvejų, bet ir pagerinti visos bandos produktyvumą bei sumažinti gydymo išlaidas.
Karvių ketozės profilaktikos atmintinė
| Ką daryti? | Kodėl tai svarbu? |
| Stebėkite kūno kondiciją (BCS 3,0–3,25) | Nutukusios karvės turi žymiai didesnę ketozės riziką prieš ir po veršiavimosi. |
| Rūpinkitės pereinamuoju laikotarpiu | 3 sav. prieš ir po veršiavimosi – didžiausios rizikos laikotarpis. |
| Naudokite tik kokybiškus pašarus | Prastas silosas ar netinkamas racionas lemia energijos deficitą ir kepenų apkrovą. |
| Skirkite papildomos energijos rizikos grupėje esančioms karvėms | Propilenglikolis, niacinas ir cholinas padeda išvengti ketozės išsivystymo. |
| Testuokite ketonus po veršiavimosi | Ankstyva diagnostika leidžia laiku reaguoti, dar prieš pasireiškiant klinikiniams atvejams. |
| Užtikrinkite komfortą ir stabilumą | Stresas, perkėlimai, šėrimo svyravimai gali išprovokuoti ligą net gerai šeriamoms karvėms. |
| Konsultuokitės su specialistais | Veterinarai ir gyvulininkystės konsultantai padeda pritaikyti individualią prevenciją. |
Šaltiniai:
https://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2014/11/karviu-ketoze-trys-svarbiausios-ligos-priezastys
https://portalcris.lsmuni.lt/server/api/core/bitstreams/067aac1d-5319-448e-89ba-e8a35a046a1c/content
https://portalcris.lsmuni.lt/server/api/core/bitstreams/86d528d1-b83a-47ed-9da6-5bb029d02b52/content
https://europe.pahc.com/challenges/ketosis
https://afs.ca.uky.edu/files/treatments_for_dairy_cows_with_ketosis_2.pdf
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.