Žieminiai kviečiai ir rudenį juos užklumpančios problemos

Turinys

Kiekvieną rudenį ūkininkai sėja žieminius kviečius dėl tos pačios priežasties: jų derlingumas dažnai būna didesnis nei vasarinių kviečių. Kita medalio pusė ta, kad didelę dalį būsimo derliaus lemia rudens ir žiemos laikotarpis, kai lauke ką nors pataisyti sunkiausia. Ankstyvosiose augimo stadijose padarytos klaidos dažniausiai išryškėja tik pavasarį, kai jau būna per vėlu jas ištaisyti. Taigi, nuo ko dažniausiai kenčia žieminiai kviečiai ir kaip apsaugoti būsimą derlių?

Žieminiai kviečiai: kodėl dauguma problemų prasideda sėjos metu?

Žieminiams kviečiams būtina sudygti tolygiai ir iki šalčių spėti susikrūmyti. Orientacinis tikslas, kurį dažnai nurodo agronomai, – iki žiemos išauginti kelis lapus ir pradėti krūmytis, tačiau neperaugti. Sėjant per anksti, augalai tampa jautresni ligoms ir kenkėjams. Sėjant per vėlai, jie nespėja sustiprėti ir prasčiau žiemoja. Tinkamiausias sėjos laikas skiriasi pagal regioną, veislę ir priešsėlį, todėl vadovaukitės veislės aprašu ir vietos agronomų rekomendacijomis, o ne vien kalendorine data.

Kodėl žieminiai kviečiai nedygsta arba dygsta netolygiai?

Viena dažniausių priežasčių – netinkamai paruoštas sėklos guolis. Jei sėjama į sausą dirvą, sėkla gali ilgai išlikti nesudygusi ir sudygti tik po lietaus, todėl laukas atrodo margas: vieni augalai jau turi lapus, o kiti dar tik dygsta. Tokį netolygumą vėliau sunku pašalinti tiek tręšiant, tiek naudojant augalų apsaugos priemones. Kita priežastis – netinkamas sėjos gylis. Per giliai pasėta sėkla sunkiau sudygsta ir prasčiau iškyla į paviršių, o per sekliai pasėta lengvai išdžiūsta arba tampa lesalu paukščiams.

Dirvos paviršiuje po stiprių liūčių susidariusi pluta taip pat trukdo daigams prasiskverbti į paviršių. Grumstuotas, nesuslėgtas sėjos guolis skatina greitesnį drėgmės praradimą, o tai blogina dygimą. Daug lemia ir sėklos kokybė: daigumas, sėklos užsikrėtimas ligų sukėlėjais ir apdorojimas fungicidais. Nepasitikėkite vien pakuotės žyma, jei sėklas laikėte netinkamomis sąlygomis arba naudojate nuosavą derlių sėjai. Siekiant įsitikinti sėklos kokybe, verta prieš sėją atlikti daigumo tyrimą.

Dar viena priežastis – ligos ir pūvantys daigai. Šaltoje ir drėgnoje dirvoje kai kurie sėklų ir daigų ligų sukėlėjai, pavyzdžiui, Fusarium genties grybai, gali pažeisti dygstančius augalus, todėl sėklų beicavimas yra svarbi apsaugos priemonė.

Kodėl žieminiai kviečiai nedygsta arba dygsta netolygiai?

Žieminiai kviečiai gelsta

Geltonuojantys lapai – tik simptomas, o priežasčių gali būti daug, todėl pirmiausia reikia įvertinti, kur ir kaip tai pasireiškia. Jei geltonuoja žemesnėse, vandens susikaupimo vietose augantys kviečiai, dažniausiai kalta užmirkusi, mažai vandeniui laidi dirva: šaknims trūksta deguonies, todėl augalai prasčiau pasisavina azotą ir kitas maisto medžiagas. Jei didesni plotai gelsta tolygiai, tai gali rodyti azoto ar sieros trūkumą, o lengvose, per daug kalkingose dirvose dažna priežastis – mangano stoka. Mangano trūkumas pasireiškia šviesiomis dėmėmis ar juostomis lapuose, o simptomai gali būti ryškesni atskirose lauko vietose.

Dar viena svarbi priežastis – virusinės ligos. Geltonuojantys ar raudonuojantys lapų galiukai ir sulėtėjęs augimas gali rodyti javų geltonosios žemaūgės viruso infekciją. Šį virusą perneša amarai. Simptomai dažnai pasireiškia židiniais, pradedant lauko pakraščiais, ir gali būti supainiojami su maisto medžiagų trūkumu. Herbicidų sukeltas stresas ir šalčio pažeidimai taip pat gali suteikti lapams geltoną atspalvį, todėl verta prisiminti, kokias priemones ir kada purškėte.

Praktinis patarimas: prieš tręšdami „dėl geltonumo“, ištraukite augalą su šaknimis, apžiūrėkite šaknis ir apatinę stiebo dalį, patikrinkite, ar nėra kenkėjų arba puvimo požymių, ir tik tada spręskite, kokių priemonių imtis. Jei kyla abejonių, verta paimti dirvožemio arba augalų mėginių ir atlikti tyrimus.

Šliužai – tylūs žiemkenčių naikintojai

Šliužai, ypač raibasis dirvašliužis (Deroceras reticulatum), kenkia dygstantiems ir jau sudygusiems kviečiams. Jie graužia sėklas ir daigus, todėl augalai gali nesudygti arba lauke gali atsirasti plikų plotų. Šliužai pavojingiausi drėgnais ir šiltais rudenimis, ypač po rapsų ar kitų priešsėlių, paliekančių daug augalinių liekanų. Jie aktyvūs naktį, todėl pastebėti juos sunku, tačiau pažeidimų požymiai gana aiškūs: nugraužti ar apgraužti lapai ir gleivių pėdsakai.

Pagrindinė apsaugos priemonė – tinkama agrotechnika. Gerai paruoštas ir tinkamai suslėgtas sėjos guolis palieka šliužams mažiau slėptuvių, todėl ruošiant dirvą verta apsvarstyti volavimą prieš sėją ir po jos. Svarbu sumažinti augalinių liekanų kiekį sėjos guolyje ir sėti į tinkamai paruoštą dirvą. Cheminės priemonės – moliuskicidų granulės – naudojamos pagal registruotų produktų etiketes ir nurodymus. Prieš pirkdami patikrinkite aktualų Lietuvoje registruotų augalų apsaugos produktų sąrašą, nes leidžiami naudoti produktai ir veikliosios medžiagos gali keistis.

Amarai ir cikadėlės: kenkia ne tiek graužimu, kiek pernešamais virusais

Rudenį pagrindinis pavojus yra ne amarų skaičius, o jų pernešami virusai. Šilto rudens metu amarai, pavyzdžiui, paprastasis javinis amaras ir kitos rūšys, gali ilgai gyventi ant sudygusių kviečių, o virusinės infekcijos požymiai išryškėja tik vėliau. Rizika didžiausia, kai kviečiai sėjami anksti, o ruduo būna šiltas. Sėjant vėliau, kai oro temperatūra jau krinta, rizika paprastai mažėja.

Sprendimą purkšti insekticidais reikėtų grįsti stebėjimais: tikrinkite augalus keliose lauko vietose, o ne tik pakraščiuose, ir laikykitės Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rekomendacijų. Nereikėtų purkšti „iš anksto“: tai kainuoja, kenkia naudingiems vabzdžiams, be to, kai kurios amarų populiacijos gali būti atsparios tam tikroms veikliosioms medžiagoms. Svarbi ir piktžolių, ypač žolinių, kontrolė aplink lauką, nes jos gali būti virusų rezervuaras ir padėti išlikti jų sukėlėjams tarp sezonų.

Amarai ir cikadėlės: kenkia ne tiek graužimu, kiek pernešamais virusais

Kitos rudeninės žieminių kviečių problemos

Pelėnai ir pelės gali gadinti pasėlius, ypač laukuose šalia pievų. Jei lauke matote urvelių angas ir plikus plotus, apsaugos priemones verta planuoti iš anksto. Rudenį šiltu oru sudygusiuose ir tankiuose pasėliuose gali pasireikšti miltligė bei rūdys. Per tankūs pasėliai, turintys daug lapų, taip pat gali būti jautresni sniego pelėsiui, ypač jei žiemą sniegas ilgai išsilaiko ant neįšalusios dirvos.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Ar verta persėti, jei kviečiai sudygo labai retai?

Sprendžiama pagal augalų skaičių, o ne vien pagal lauko išvaizdą. Suskaičiuokite augalus kvadratiniame metre keliose lauko vietose ir palyginkite gautus rezultatus su konkrečiai veislei rekomenduojamu augalų tankiu. Jei augalų labai mažai, spalio pabaigoje persėti dažniausiai jau būna per vėlu, todėl ūkininkai dažniau laukia pavasario ir įvertina, kiek augalų išgyveno žiemą. Dėl konkrečios situacijos verta pasitarti su agronomu.

Ar kviečiams gali pakenkti, jei jie per daug suskrūmijo iki žiemos?

Taip. Per daug išaugę, per anksti pasėti pasėliai žiemą gali būti labiau pažeidžiami ligų ir šalčio, taip pat gali būti jautresni išgulimui. Todėl sėjos laiką svarbu derinti prie veislės savybių ir orų, o ne stengtis pasėti kuo anksčiau.

Ar žieminius kviečius reikia tręšti rudenį?

Dažniausiai pakanka pagrindinio tręšimo, atsižvelgiant į dirvožemio tyrimus, priešsėlį ir veislės poreikius. Didesnės azoto normos rudenį skatina pernelyg intensyvų augimą, todėl azotu tręšiama atsargiai ir tik esant pagrįstam poreikiui. Tręšimo planą geriausia sudaryti atsižvelgiant į dirvožemio tyrimų rezultatus.

Ar pavasarį atsiradusį geltonumą galima laikyti žiemos žalos požymiu?

Ne visada. Pavasarį pageltę kviečiai gali būti nušalę, nukentėję nuo užmirkimo, stokoti maisto medžiagų arba būti pažeisti virusų ar šaknų ligų. Patikrinkite šaknis ir augimo mazgą, nes pageltusių lapų būklės pagerėjimas atšilus orams dažnai rodo, kad tai buvo tik laikinas stresas.

Šaltiniai:

Žieminiai kviečiai ir rudenį juos užklumpančios problemos: kodėl nedygsta, gelsta ir kas juos graužia?