Sojos pupelės – universalus augalas, kuris jau tūkstančius metų užima svarbią vietą pasaulio žemės ūkyje ir ekonomikoje. Kilusios iš rytų Azijos, jos greitai paplito po visą pasaulį dėl išskirtinės maistinės vertės ir įvairiapusio pritaikymo. Sojos ne tik yra svarbus baltymų šaltinis žmonėms, bet ir pagrindinis pašaras gyvulininkystės sektoriuje. Be to, šis augalas turi ypatingą savybę praturtinti dirvožemį azotu, todėl yra naudingas ūkininkams, siekiantiems tvarios žemdirbystės. Šiuolaikinis sojų auginimas sparčiai plečiasi, atverdamas naujas galimybes ne tik pasauliniu mastu, bet ir Lietuvoje.
Nors mūsų šalyje sojų auginimas vis dar laikomas iššūkiu dėl klimato ir dirvožemio ypatumų, šylantis klimatas ir modernios agrarinės technologijos suteikia daug potencialo. Sojos gali tapti perspektyviu pasėliu ne tik tradiciniams ūkiams, bet ir ekologinio ūkininkavimo šalininkams, atsižvelgiant į augantį baltyminių produktų poreikį. Šis kuklus, bet nepaprastai svarbus augalas jau keičia pasaulį – ar galime tikėtis, kad jis taps nauja žvaigžde ir Lietuvos laukuose?
Sojos: jų kilmė ir paplitimas
Sojų pupelės (Glycine max) turi ilgą ir turtingą istoriją, prasidedančią daugiau nei prieš 5 000 metų rytų Azijoje. Jos pirmą kartą buvo „prijaukintos“ šiaurės rytų Kinijoje, kur tapo viena iš „penkių šventųjų grūdų“ kartu su ryžiais, kviečiais, miežiais ir soromis. Senovės Kinijoje sojos buvo ne tik svarbus maisto šaltinis, bet ir atliko reikšmingą vaidmenį religiniuose ritualuose. Iš Kinijos jos išplito į Korėją, Japoniją ir Pietryčių Aziją, kur buvo toliau vystomos kaip maistinė kultūra.
18 a. sojos pasiekė Europą, tačiau iš pradžių nebuvo plačiai auginamos dėl skirtingo klimato ir mitybos įpročių. Į JAV sojos buvo atvežtos maždaug tuo pačiu metu, tačiau tik 20 a. jos tapo reikšminga pasėlių kultūra, naudojama tiek maistui, tiek pašarams. Šiuo metu sojų pupelės yra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio kultūrų. Didžiausios jų augintojos yra Brazilija, JAV ir Argentina, kurios kartu aprūpina didžiąją dalį pasaulio rinkos. Tuo tarpu Kinija yra pagrindinė sojų importuotoja, nes didelė jų dalis sunaudojama gyvūnų pašarams ir maisto pramonei.
Europoje sojų auginimas populiarėja dėl didėjančio poreikio ekologiškiems produktams bei baltyminių kultūrų alternatyvoms. Lietuvoje sojų pupelės dar nėra plačiai auginamos, tačiau jų potencialas didėja šylant klimatui ir plečiantis vietinėms bei tarptautinėms rinkoms. Sojų unikalumas slypi ne tik jų maistinėje vertėje (jos yra gausus baltymų ir aliejaus šaltinis), bet ir pritaikyme pramonėje, pradedant biodegalais ir baigiant kosmetika.
Sojos Lietuvoje – neplačiai paplitusi žemės ūkio šaka
Lietuvoje sojų pupelių auginimas yra palyginti nauja ir dar neplačiai paplitusi žemės ūkio šaka. Nors tikslios statistikos apie sojų auginimo mastą šalyje nėra gausu, kai kurie duomenys leidžia susidaryti bendrą vaizdą. Pvz., 2022 metais kai kurie ūkiai Lietuvoje augino sojas ir pasiekė derlingumą iki 4 t/ha. Tačiau šios kultūros auginimo plotai išliko nedideli, o ūkininkai susidūrė su tokiais iššūkiais, kaip derliaus realizacija ir rinkos paieška.
Kaimyninėje Lenkijoje sojų auginimas sparčiai plečiasi. 2022 metais sojos buvo auginamos 40 000 ha plote, 2023 metais – 80 000 ha, o ateityje planuojama pasiekti 1,5 mln. ha plotą, siekiant visiškai apsirūpinti šia baltymine medžiaga be GMO.
Lietuvoje sojų auginimas dar nėra plačiai paplitęs, tačiau šylant klimatui ir tobulėjant selekcijai, atsiranda vis daugiau veislių, tinkamų mūsų šalies sąlygoms. Ūkininkai pradeda domėtis šia kultūra dėl jos atsparumo vasaros karščiams ir aukšto baltymų kiekio, tačiau šiuo metu sojų auginimo plotai išlieka nedideli.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, sojų pasėlių plotai Lietuvoje 2012–2014 m. buvo tokie:
| Metai | Bendras sojų plotas | Ekologinių sojų plotas |
| 2012 | 2 777,14 ha | 1 420,74 ha |
| 2013 | 2 179,98 ha | 1 323,81 ha |
| 2014 | 2 441,86 ha | 1 086,36 ha |
Šie duomenys rodo, kad per šį laikotarpį sojų pasėlių plotai Lietuvoje svyravo, tačiau išliko panašaus dydžio.
Remiantis 2022 m. duomenimis, sojų pasėlių plotai Lietuvoje padidėjo 507,78 ha, palyginti su 2021 m. Ankstesniais metais sojų pasėlių plotai šalyje buvo nedideli ir siekė apie 2 000 ha.
Sojos botaninė ir biologinė charakteristika
Sojos – pupinių (Fabaceae) šeimos, sojos genties kultūriniai augalai. Didžiausią ekonominę reikšmę turi gauruotosios sojos (Glycine max). Sojos yra vienmetis augalas, tapęs vienu svarbiausių žemės ūkio pasėlių pasaulyje.
Sojos pupelės yra lygios, geltonai kreminės spalvos, ovalios arba beveik rutulio formos. Dažniausiai auginamų veislių 1000 sėklų masė svyruoja nuo 150 iki 250 g. Sojos dygsta epigeiškai, t. y. po sėjos praėjus keliolikai dienų. Jos suformuoja gerai išvystytą šaknų sistemą su daugybe šoninių šaknų, kurios gali siekti iki 150 cm gylį. Apie 95 % visų šaknų yra 100-138 cm gylyje, tačiau pagrindinė šaknų struktūra yra įdirbtame dirvos sluoksnyje, iki 25 cm gylyje.
Sojos stiebas yra standus, plaukuotas, šakotas, siekia nuo 50 iki 120 cm aukščio, priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų. Žiedai susiformuoja ant stiebo lapų pažastyse, kekėse, kuriose yra nuo kelių iki keliolikos žiedų. Sojos pradeda žydėti nuo apačios į viršų. Jų žiedai labai smulkūs, savidulkiai, priklausomai nuo veislės, violetinės arba baltos spalvos; subrendę lapai pagelsta ir nukrenta nuo apatinės augalo dalies.
Laukuose, kur dirvožemio kintamumas yra didelis, slėniuose ir kituose gerai įmirkusiuose laukuose, sojos subręsta keliomis dienomis vėliau. Jų ankštyse būna nuo 1 iki 3 sėklų, o geriausiose vietose, kur palankios kritulių pasiskirstymo sąlygos – net 4 sėklos. Sėklinių ankščių ir sėklų skaičius ankštyse priklauso nuo kritulių kiekio žydėjimo ir sėklų užmezgimo metu. Esant sausrai, ankščių ir sėklų skaičius ankštyse sumažėja (Kotecki et al. 2020).
Sojų sėklos yra maistingos ir universalios. Jose gausu baltymų (35–40 %), aliejaus (18–22 %) ir angliavandenių (20–25 %). Ši cheminis sudėtis daro jas svarbiu maisto produktu žmonėms, pašaru gyvūnams bei žaliava pramonei, pavyzdžiui, bioplastikų ar biodegalų gamybai.
Sojų šaknys pasižymi išskirtine savybe formuoti simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis (Rhizobium), kurios praturtina dirvožemį ir gerina jo derlingumą. Ant augalų šaknų susiformuoja specifinės struktūros, vadinamos gumbeliais, kuriuose kaupiasi ir dauginasi bakterijų ląstelės. Simbiozėje su augalu bakterijos suriša atmosferos azotą (N2), kurį vėliau gali panaudoti augalas. Bakterijų fiksuotas azotas pernešamas daugiausia ureidų (alantoinų ir alanto rūgšties) pavidalu. Mainais augalas šeimininkas aprūpina bakterijas anglimi ir aminorūgštimis. Ši sąveika yra naudinga augalams, nes azotas paprastai riboja augalų augimą sausumos buveinėse (Kotecki et al. 2020).
Sojų auginimui reikalingas šiltas klimatas. Optimali temperatūra siekia 20–30 °C, o vegetacijos laikotarpis trunka 80–150 dienų. Jos geriausiai auga derlinguose, puriuose ir gerai nusausintuose dirvožemiuose, kurių pH yra 6–7,5. Sojoms būtinas tolygus drėkinimas, tačiau jos jautriai reaguoja į užmirkimą. Dėl didelės genetinės įvairovės sojų veislės gali prisitaikyti prie įvairių augimo sąlygų, todėl šis augalas sėkmingai auginamas tiek tropiniuose, tiek vidutiniuose regionuose.
Be savo ekonominės svarbos, sojos pasižymi ir teigiamu poveikiu žemės ūkiui. Jos pagerina dirvožemio kokybę, sumažina cheminių trąšų poreikį ir prisideda prie tvarios žemdirbystės plėtros.
Sojos augimo sąlygos ir klimato reikalavimai
Sojos yra šilumą mėgstantis augalas, kuris geriausiai auga esant šiltam ir saulėtam klimatui. Optimali augimo temperatūra svyruoja nuo 20 iki 30 °C. Šaltos temperatūros gali neigiamai paveikti sojas, jos yra labai jautrios šalnoms ir negali būti sodinamos, kol nepasibaigia šalnų laikotarpis. Sėklos pradeda dygti esant 10–15 °C temperatūrai, tačiau greičiau ir sėkmingiau dygsta, kai temperatūra siekia 15–20 °C.
Sojos taip pat reikalauja ir ilgos dienos šviesos, joms reikia apie 12–14 val. šviesos per dieną. Tai leidžia augalui efektyviai fotosintezuoti ir kaupti energiją augimui ir derėjimui. Ne ką mažiau svarbu ir drėgmė, nes sojos turi vidutinį vandens poreikį, kuris priklauso nuo vegetacijos fazės. Todėl ypač svarbu užtikrinti pakankamą drėgmę žydėjimo ir ankščių formavimosi metu, nes tuo laikotarpiu drėgmės trūkumas gali smarkiai sumažinti derlių.
Gera dirvožemio drenažo sistema taip pat yra būtina, nes užmirkusi dirva gali pakenkti sojų šaknims ir augimui. Ne mažiau įtakos turi ir stiprūs vėjai, kurie gali sukelti pakenkti augalams, ypač žydėjimo metu, todėl svarbu apsaugoti sojas nuo stiprių vėjų. Tuo tarpu, šylantis klimatas Lietuvoje suteikia papildomas galimybes sojų auginimui, ypač pasitelkiant atsparias veisles ir pritaikant modernias agrarines technologijas. Nors Lietuva nėra idealiai tinkama sojų auginimo vieta dėl vėsios vasaros, augant klimato temperatūrai ir pritaikant atitinkamas veisles, sojos tampa vis populiaresnės ir perspektyvios mūsų šalies ūkiuose.
Dirvožemio reikalavimai sojų auginimui
Sojoms augti reikalingas derlingas, aukštos kultūros ir gerų fizinių savybių dirvožemis. Sojoms auginti skirta dirva turi būti šilta, laidi orui bei turi gerai sulaikyti drėgmę. Tačiau per daug sutankintos dirvos nėra tinkamos sojų auginimui, nes tokioje dirvoje sojos sėklos sunkiau dygsta, o pats augalas – sunkiau auga.
Sojos netoleruoja rūgščių dirvožemių. Joms labiausiai tinka dirvožemiai, kurių pH yra 6-7, nes šiuo pH lygiu tinkamai vyksta simbiozė tarp sojos ir mazginių bakterijų (Rhizobium gentis), kurios atlieka svarbų vaidmenį azoto fiksacijoje. Sojos šaknys su šių bakterijų pagalba sudaro mazgus, kuriuose bakterijos suriša atmosferos azotą ir paverčia jį į formas, kurios yra prieinamos augalui. Šis procesas labai svarbus, nes sojos geba įsisavinti azotą be papildomų trąšų, o tai ne tik pagerina augalo mitybą, bet ir sumažina dirvožemio tręšimo poreikį.
Jei dirvožemio pH tampa rūgštus (pH žemesnis nei 6), simbiozė yra sutrikdoma, nes per didelis aliuminio ir mangano jonų kiekis riboja bakterijų veiklą, o tuo pačiu ir azoto fiksaciją. Taip pat trūksta svarbių elementų, tokių kaip kalcis, fosforas ir molibdenas, kurie būtini optimaliam bakterijų darbui ir augalų maitinimui.
Verta įsidėmėti, kad sojos dygsta epigeiškai, tai reiškia, kad sojos sėklų pirmieji lapai (koteliai) iškyla virš dirvos paviršiaus, kai tik pasėliai pradeda dygti. Epigeiškas dygimas – tai procesas, kai sėklos ūgliai (kotai ir pirmieji lapai) iškyla virš žemės. Tai priešingybė hipogeiniam dygimui, kai pirmieji lapai lieka po žeme, o tik vėliau iškyla tikroji lapija. Dirvos paviršiuje esantys ūgliai yra jautrūs įvairioms dirvožemio problemoms, pvz., jeigu dirva per daug sutankinta arba susidaro pluta. Dėl to sojų daigai gali susidurti su sunkumais, jei dirvožemis užsikloja ir trukdo ūgliams iškilti virš žemės.
Sojos sėjomainoje
Geriausi sojų priešsėliai – varpiniai javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daugiametės (varpinės) žolės. Sojas sėkmingai galima auginti ir po daugiamečių ankštinių žolių, tačiau auginant didesnius plotus po ankštinių augalų, didėja pavojus, kad labiau pasireikš ligos ir kenkėjai. Svarbiausia sąlyga parenkant sojų priešsėlį, ypač ekologinės žemdirbystės sėjomainoje, yra dirvos užsikrėtimas piktžolėmis, ypač daugiametėmis, kurioms sojos yra labai jautrios. Labai piktžolėtose dirvose pravartu prieš auginant sojas laikyti juodą arba užimtą pūdymą. Sojos gerai ištveria ir atsėliavimą. Pačios sojos yra puikus priešsėlis daugeliui augalų rūšių, nes dirvoje palieka nemažas gumbelinių bakterijų sukaupto biologinio azoto atsargas (Svirskis, Skulskis, 2014).
Verta atsižvelgti ir į tai, kad sojoms svarbus ir vidutiniškai azotu turtingas dirvožemis, nes dėl per didelio azoto kiekio prastai formuojasi gumbelinės bakterijos. Be to, kaip ir kitus ankštinius augalus, sojas galima naudoti javų sėjomainai nutraukti, taip darant teigiamą įtaką jų augimui, vystymuisi ir derliui.
Sojų auginimas po šakniavaisių neigiamai veikia sojas, prailgindamas jų vegetaciją. Kukurūzus galima naudoti kaip priešsėlį, jei ant jų panaudoti herbicidai jau yra suirę. Sojos taip pat yra labai geras priešsėlis žieminiams kviečiams, nes dirvožemis natūraliai nusausinamas ir išpurenamas, taip prisidedant prie vietovės vertės kūrimo, o ankštinių augalų dalyvavimas sėjomainoje padeda sumažinti javų piktžolėtumą ir jų užsikrėtimą grybų sukeliamomis ligomis.
Dirvos paruošimas sojų sėjai
Dirvos dirbimas sojų pupelėms prasideda nuo priešsėlių nuėmimo. Kai priešsėlis yra javai, labai svarbu šiaudus tolygiai paskleisti po lauką ir negiliai sumaišyti su dirvožemiu, kad padidėtų skaidymosi efektyvumas. Kita žemės dirbimo procedūra – vėlyvą rudenį atlikti 20-25 cm gylio skutimą. Sojos, ypač vidutinio sunkumo ir lengvesnėse vietose, gali būti auginamos juostinio žemės dirbimo sistema. Šiuo atveju ražiena iki sėjos paliekama nepaliesta. Jei priešsėlis iš lauko išvažiavo pakankamai anksti, gerų rezultatų duoda ir tarpinių pasėlių, kurie apsaugo dirvos paviršių nuo erozijos, sėja.
Dirvą, skirtą sojoms, reikia giliai išpurenti, bet ne apversti, nes tai padeda viršutinį sluoksnį padengti derliaus arba tarpinių augalų liekanomis. Tai skatina humuso susidarymą dirvožemyje. Auginant sojas regeneracinėje sistemoje visiškai atsisakoma arimo sojų sėjai ir pereinama prie supaprastinto kultivavimo arba tiesioginės sėjos ir žemės dirbimo operacijos apribojamos pagal principą „kultivuoti kuo mažiau, tik tiek, kiek būtina“.
Lauko paviršiuje paliktos augalinės liekanos ir mulčiavimas taip pat yra svarbūs ribojant ir eroziją, ko pasekoje, vėliau sumažėja aplinkos taršos rizika (Morris et al. 2010), o minimalus dirvožemio suardymas kartu su nuolatiniu augalų liekanų kiekiu sudaro palankias sąlygas dirvožemio ir sausumos organizmams vystytis (Melero et al. 2011) ir apsaugo organines medžiagas nuo greitos mineralizacijos (Dzienia et al. 2001). Augalinės liekanos taip pat gali atlikti svarbias funkcijas, gerindamos dirvožemio struktūrą ir stabilumą bei organinės anglies kiekį jame, gebėdamos keisti dirvožemio fizikines savybes (Blecharczyk et al. 2007).
Sojų sėja
Sėkmingam sojų derliui gauti pirmiausia svarbu tinkamas sėjos laikas. Per anksti ir per drėgnai pasėta sėkla išbrinkusi ne sudygsta, o supūva, nors sudygusios sojos gali ištverti šalnas iki -5 °C. Suvėlinus sėją, derlius nespėja subręsti, o kai kurių veislių sojos visai neužmezga sėklų. Sėti patartina ne giliau kaip 6 cm gyliu, kai dirvožemio temperatūra 10 cm gylyje yra apie +8 °C arba, kai prognozuojamas staigus ilgalaikis atšilimas.
Tam, kad sojos gautų kuo daugiau saulės, geriausia sėjos eilutes formuoti rytų-vakarų kryptimi (Motuzienė ir kt., 2014; Svirskis, Skulskis, 2014). Per keletą sojų auginimo metų, išbandę skirtingą tarpueilių plotį, ūkininkai pastebėjo, kad geriausia sojas auginti ne 15 cm tarpueiliais, o 45-60 cm pločio. Tada pasėlis gauna daugiau saulės, augalai būna stambesni, vešlesni, o derlius didesnis. Be to, yra galimybė piktžoles naikinti mechanizuotai (Svirskis, Skulskis, 2014). Sėklos normą (100-120 kg/ha), tankesni augalai prilaiko vienas kitą ir neišgula, o paaugę nustelbia piktžoles (Motuzienė ir kt., 2014).
Sėklų inokuliavimas
Sėklų inokuliavimas – tai procesas, kai sojų sėklos apdorojamos specialiomis bakterijomis, dažniausiai iš Rhizobium genties, siekiant užtikrinti efektyvią simbiozę tarp augalo ir bakterijų. Šios bakterijos sojų šaknų mazguose geba surišti atmosferos azotą ir paversti jį augalui prieinama forma, taip gerinant augalo mitybą ir sumažinant poreikį naudoti sintetines azoto trąšas.
Tinkamas inokuliavimas užtikrina, kad rizosferoje būtų daug veiksmingų rizobijų, o tai padeda greitai kolonizuoti ir noduliuoti (sudaryti šaknų gumbus). Jie yra pagrindinis sojų aprūpinimo azotu šaltinis, todėl lemia sėklų derliaus dydį.
Inokuliantai turi būti laikomi 4-8 °C temperatūroje, jų neturi veikti tiesioginiai saulės spinduliai ar šilumos šaltiniai. Taip pat nerekomenduojama inokuliantų naudoti kartu su trąšomis ir augalų apsaugos produktais Inokuliuoti reikėtų vėsioje, pavėsingoje patalpoje, priklausomai nuo inokulianto tipo, prieš pat sėją, pavyzdžiui, HiStick Soy, LiquiFix, Turbosoy arba 120 dienų prieš sėją HiCoat Soy, LiquiFix 120. Daugumos turimų inokuliantų nereikia skiesti vandeniu, tačiau jei vakcinos gamintojas rekomenduoja įpilti vandens, naudokite vandenį iš šulinio arba lietaus vandenį, nenaudokite chloruoto vandens.
Apdorojimo metu su sojų sėklomis reikia elgtis atsargiai, nes jos labai jautrios bet kokiems mechaniniams pažeidimams, sutrenkimams, įtrūkimams, kurie mažina daigumą. Jei inokuliavimą atliekate patys, turite prisiminti, kad sėklos gali būti sunaikintos, jei jį atliksite netinkamai arba atliksite netinkamomis sąlygomis. Nedidelių sėklų partijų inokuliavimą galima atlikti patalpose su prislopinta šviesa, atsargiai maišant sėklas su inokuliantu. Jei sėklų yra daug, šią operaciją galima atlikti naudojant konvejerį, purškiant sėklas inokuliantu. Jei naudojamos tradicinės sėklų apdorojimo mašinos, mašinos greitis (sraigtiniai transporteriai) turėtų būti kuo mažesnis, kad sėklos nebūtų mechaniškai pažeistos.
Sėkminga simbiozė taip pat priklauso nuo dirvožemio užterštumo sunkiaisiais metalais, taip pat nuo bakteriofagų (virusų, pažeidžiančių bakterijas) ir kai kurių dirvožemio kenkėjų (pvz., vikšrų), kurie naikina šaknų gumbus. Labai gerų rezultatų duoda dvigubas sėklų skiepijimas: pirmą kartą skiepija sėklinės medžiagos gamintojas, o antrą kartą skiepijama sėjos dieną.
Ko derėtų vengti inokuliuojant sojų sėklas?
Sėkmingam sojos augalų šaknų sistemos inokuliavimui Bradyrhizobium japonicum bakterijomis gali turėti neigiamos įtakos toliau išvardyti veiksniai:
- sėklų sėja į rūgščią ir labai rūgščią dirvą, kurios pH yra mažesnis nei 5,0,
- didelis smėlio kiekis – daugiau kaip 80 %,
- sėjant inokuliuotas sėklas į per sausą arba per drėgną dirvą, kurioje yra mažai oro,
- stovintis vanduo laukuose,
- sėklų sėjimas naudojant sėklas, prieš tai apdorotas sėklų beicais, kurie gali sumažinti bakterijų kolonijų skaičių ir dydį.
Sojų tręšimas ir trąšų poreikio nustatymas
Sojos yra ankštiniai augalai, todėl joms reikia daug kalcio, sieros ir kai kurių mikroelementų, pvz., boro, vario, mangano, molibdeno ir cinko.
Kad išaugintų 1 toną sėklų, sojos pasisavina apie 75 kg azoto, o tai reiškia, kad 3 t/ha derliui gauti reikia 225 kg azoto/ha (50-60 % azoto gaunama iš simbiozės su gumbelinėmis bakterijomis). Daugeliu atvejų sojų simbiozės būdu fiksuoto azoto kiekio nepakanka dideliam sėklų derliui gauti, ypač jei sojų gumbeliavimas yra silpnas, sėjos metu dirvožemyje yra labai mažas azoto kiekis, patiriamas vandens stresas, dirvožemio pH sutrikimai, žema temperatūra arba dirvožemyje nėra Bradyrhizobium japonicum. Todėl tam tikrais atvejais patartina tręšti azoto trąšomis.
Sojos suformuoja stiprią šaknų sistemą, kuri pasižymi dideliu gebėjimu pasisavinti maisto medžiagas iš įdirbto sluoksnio ir podirvio. Kalio ir fosforo trąšų dozės nustatomos atsižvelgiant į sojų mitybos poreikius, dirvožemio derlingumą, prognozuojamą sėklų derlių. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tinkamo dirvožemio derlingumo palaikymą sėjomainoje. Vidutinį ir didelį gausumą demonstruojančiuose dirvožemiuose rudenį rekomenduojama išbarstyti apie 40-50 kg P2O5 ha-1 ir 60-80 kg K2O ha-1. Mažesnio gausumo dirvožemyje dozę reikėtų padidinti iki 70 kg P2O5 ha-1 ir 120 kg K2O ha-1. (Kotecki et al. 2020).
Sojų pasėlio priežiūra
Sojos dygsta ir auga iš pradžių lėtai, todėl sojų pasėlyje gali sukeroti piktžolės, ko pasekoje, pirmiausia svarbu jas sunaikinti bei supurenti dirvą, kad šaknis pasiektų oras. Akėjama praėjus 3-4 dienoms po sėjos. Ypač reikia akėti, jeigu susidarė dirvos pluta, nes sojos sunkiai galės sudygti. Vėliau akėjama, kai susiformuoja pirmas trilapis.
Dygstančių sojų akėti negalima, nes išrausime daigus (Sliesaravičius, Venskutonienė, 2000). Vėliau piktžolių naikinimas jau priklauso nuo sėjos būdo. Pasėjus eiline sėja, piktžoles naikinti reikia herbicidais, o pasėjus plačiaeile sėja, išryškėjus eilutėms, galima purenti tarpueilius, kol sojos juos uždengs.
Sojoms dygstant, žalos gali padaryti balandžiai, jie išrauna daigus. Beje, sojų plantacijose, ypač joms sudygus ir žydint, mėgsta ganytis kiškiai ir stirnos (Sliesaravičius, Venskutonienė, 2000; Svirskis, Skulskis, 2014).
Sojų piktžolių, kenkėjų ir ligų kontrolė
Labai svarbu kontroliuoti piktžoles sojų pasėliuose jau pradiniu jų augimo laikotarpiu, t. y. nuo sudygimo iki 2-3 trilapių lapų stadijos.
Kad sojų pasėliai būtų švarūs, būtina du kartus apdoroti herbicidais arba naudoti mechaninį piktžolių naikinimą. Pirmasis apdorojimas turėtų būti atliekamas po sėjos, prieš sojų pupelių pasirodymą, naudojant tinkamus preparatus, kurių poveikis pirmiausia pasireiškia gerai sudrėkintame dirvožemyje. Antrasis purškimas turėtų būti atliekamas pagal poreikį po augalų pasirodymo, kai pasirodo naujos piktžolės. Vienskiltėms piktžolėms turėtų būti panaudota papildoma vieno iš graminicidinių preparatų dozė, tokiu atveju tarp skirtingų purškimų reikėtų išlaikyti kelių dienų intervalą.
Mechaniškai naikinant piktžoles, naudingiau sėti sojas didesniais 30-45 cm tarpueiliais, nes tai leidžia iš dalies atsisakyti cheminio apdorojimo ir piktžolėms mechaniškai naikinti naudoti akėčias. Papildomas piktžolių naikintuvų privalumas – dirvos aeravimas, kuris teigiamai atsiliepia augalų augimui, jei po sėjos gausiai palyja. Daug sojos pupelių serga grybų sukeliamomis ligomis, tačiau kol kas jos turi nedidelę ekonominę reikšmę, tas pats pasakytina ir apie sojų kenkėjus.
Pagrindinės sojų ligos ir jų kontrolės priemonės
| Liga | Požymiai | Ligų kontrolė |
| Pašaknio puviniai | Ligų sukėlėjai gali būti įvairūs dirvos grybai: Ascochyta, Fusarium, Phomopsis, Phytium, Phytophthora ir Sclerotinia genčių. Pašaknio puviniai plinta sunkiose, šlapiose dirvose lietingu vėsiu oru. Pajuosta šaknies kaklelis, o raunant augalas toje vietoje nutrūksta. Tokie daigai žūsta, pasėlis išretėja. Suaugusių augalų lapai pagelsta, šaknys paruduoja, pūva, apsitraukia apnašomis. Infekcija lieka augalų liekanose dirvoje, apkrėstose sėklose. | Rekomenduojama sėti sertifikuotą sėklą, tinkamai paruošti dirvas sojos auginimui, laikytis bendrų agrotechnikos reikalavimų, prieš sėją sojų sėklas apvelti gumbelinių bakterijų preparatais. |
| Phytophthora sp. rūšių grybai | Jie gali pažeisti dygstančias sojos sėklas ar išdygusių daigų šaknis. Tokie daigų pažeidimai matomi ne tik šaknyse, bet ir besiribojančioje su dirvos paviršiumi apatinėje stiebo dalyje. Antrinės šaknelės nunyksta, stiebelio audiniai ruduoja, minkštėja ir pūva, lapai gelsta, bet lieka prisitvirtinę prie stiebelio, augalas vysta ir miršta. Tokie pat požymiai esti, kai užsikrečia suaugę augalai. Ligos požymiai atsparesnėse veislėse nėra ryškūs, apsiriboja daugiau šaknų galiukų bei šoninių šaknelių puvimu. Tokie augalai nors ir nežūsta, bet atrodo skurdūs, mažai dera ir lieka infekcijos šaltiniu. Tik sojas parazituojanti Phytophthora sojae rūšis dirvoje, nesuirusiose augalų liekanose, gali išlikti net iki 5-10 metų. Šis patogenas užkrečia sojas visais vystymosi tarpsniais ir yra ypač aktyvus šlapiose dirvose. | Rekomenduojama rinktis atsparias veisles. Sėklos beicavimas mažina ligos tikimybę ankstyvojo augimo tarpsniu. Užmirkstančių dirvų melioravimas, ypač vengiant sėti sojas lomose. Būtinos priemonės, jei kasmet kartojasi šaknų bei pašaknio ligos. |
| Grybų Pythium sp. infekcija | Ši infekcija galima visais sojos augimo tarpsniais, jei tik susidaro palankios sąlygos: drėgnos, sunkios, molingos, suslėgtos, blogai aeruojamos dirvos, žema temperatūra. Pažeisti augalai turi panašių požymių kaip ir Phytophthora sp. atveju. Pažeisti audiniai minkštėja, ruduoja, pūva. Dažnai Pythium sp. infekcija gretinama su Phytophthora sp., todėl tik laboratoriniai tyrimai gali duoti tikslų atsakymą. Sojose parazituoja kelios Pythium sp. rūšys, kurios turi palyginti platų augalų šeimininkų ratą. Todėl, sudarant sėjomainą, į tai būtina atsižvelgti. | Kadangi atsparių sojos veislių Pythium sp. infekcijai nėra, didelis dėmesys skiriamas agrotechnikai. Vengti sėti soją laukuose, ypač jei ten kartodavosi diegavirtės bei pašaknio puviniai. Rekomenduojama sėklas apdoroti produktais, slopinančiais infekcijos pradus bei skatinančiais greitesnį dygimą. Dygimo metu dirvos temperatūra turėtų būtų aukštesnė negu 13 °C. |
| Rizoktoniozė | Rizoktonioze gali sirgti ir jauni augalai (diegavirtė), ir paaugę (šaknų ir stiebo apatinės dalies puviniai). Abiem atvejais pažeistose augalo audiniuose formuojasi rusvai rudos ar rudos spalvos grybo Rhizoctonia solani apnašas. Dažnai rizoktoniozės požymiai tapatinami su Fusarium sp. infekcija, ir lauko sąlygomis tikslią diagnozę nustatyti sunku. Tą atlikti galima tik laboratoriniais tyrimo metodais. Kai kada infekcija šaknyse gali būti nežymi, bet grybas pažeidžia stiebą, apjuosdamas jį puvinio dėmėmis, dėl to augalai vysta ir žūsta. | Bene svarbiausia prevencinė priemonė – sėjomaina ir teisingas dirvos paruošimas. Netinka sojas auginti po tokių augalų, kaip kukurūzai, liucerna, kiti pupiniai augalai, kuriuos Rhizoctonia sp. grybas ypač pažeidžia. Ten, kur išvengti ligos sunku, būtinas gilus arimas. Rekomenduojama sėklas prieš sėją beicuoti, apdoroti dygimą skatinančiais bei antistresiniais produktais. |
| Cerkosporozė | Cerkosporozės sukėlėjai yra keli, todėl požymiai gali skirtis. Vienu atveju dėmės viršutinėje lapo pusėje gali būti pelenų spalvos, smulkios, apskritos, siaurais, rudais pakraščiais. Apatinėje lapo pusėje dėmės viduryje paprastai susidaro tamsiai žalios, beveik juodos apnašos. Dėmės iš pradžių būna mažos, tačiau vėliau gali susilieti į didesnes. Kitu atveju ryškiai raudonai rudų su violetiniu atspalviu dėmių gali atsirasti ant lapų, stiebų, ankščių ir sėklų. Pažeisti lapai pasidaro rudai violetiniai, lyg apdeginti. Pažeistos sėklos pajuosta, pasidaro netinkamos nei maistui, nei sėjai. Pažeidimus sukelia grybas Cercospora kikuchii. Cerkosporinė lapų dėmėtligė ir purpurinis (violetinis) sėklų dėmėtumas (Cercospora leaf blight, Purple seed stain) pasireiškia palyginti vėlai ir gali klaidinti – dažnai augintojams atrodo, kad prasidėjo ankstyvas sojos brendimas. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra užsikrėtusių augalų liekanos. Kadangi ligos inkubacinis periodas yra ilgas (iki 2 savaičių), ligos simptomų nematyti ant jaunų besivystančių lapų, o jie yra labiausiai pažeidžiami infekcijos. Aiškiausiai liga pasidaro matoma žydėjimo brendimo metu. Cercospora sp. grybai peržiemoja augalų liekanose ir sėklose. | Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, pirmenybė teikiama neužkrėstai, sveikai, beicuotai sėklai. Svarbu tinkama sėjomaina, laiku purkšti fungicidais, sutvarkyti sirgusių augalų liekanas. |
| Deguliai (antraknozės) | Colletotrichum genties grybai pažeidžia daugelio pupinių augalų antžemines dalis visos vegetacijos metu, sukeldami degulius (antraknozes). Dėl degulių išretėja pasėlis, sumažėja derlius, užauga nekokybiška sėkla. Užkrėsta sėkla gali visai nesudygti. Daigų tarpsniu ligos požymiai atsiranda jau ant skilčialapių įdubusių, pailgų, rudos spalvos dėmių pavidalu. Pažeisti daigai žūsta, susidaro antrinės infekcijos židiniai. Apsikrėtusių augalų lapai, lapkočiai, stiebai būna išmarginti rudomis, įdubusiomis, tamsesniais kraštais dėmėmis. Ant ankščių dėmės apskritos, giliai įdubusios, su rausvai rudu ar gelsvu apvadu. Pažeistose vietose, daugiausia ant ankščių, susidaro smulkūs, balzgani ar rausvi kūneliai – acervuliai. Liga plinta sporomis, kurias dideliais atstumais gali pernešti vėjas, lietaus lašai, vabzdžiai. Sergančių sojų ankštyse bręsta apsikrėtusios, su rudomis dėmėmis sėklos. Grybas jose išlieka gyvybingas iki 9 metų. Pagrindinis infekcijos šaltinis – užkrėsta sėkla ir sirgusių augalų liekanos. | Rekomenduojama auginti atsparias sojų veisles. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, purkšti fungicidais po žydėjimo. |
| Askochitozė | Askochitozė (Ascochyta sojaecola) – viena iš žalingiausių visų pupinių augalų ligų. Pirmieji ligos požymiai – smulkios, rusvos, su tamsesniais kraštais dėmės ant apatinių, senesnių, lapų. Vėliau dėmės didėja, šviesėja, jose koncentriškais ratais išsidėsto grybo dauginimosi organai – piknidžiai. Pažeisti lapų audiniai džiūsta, iškrinta. Tokių dėmių atsiranda ant stiebų ir ankščių. Ant ankščių jos būna įdubusios. Smarkiai pažeistos ankštys susiraukšlėja ir susisuka. Grybas gali peraugti ankščių audinius ir užkrėsti sėklas, kurios užauga susiraukšlėjusios ir patamsėjusios. Dar vienas būdingas askochitozės požymis – juodos dėmės lapų prisisegimo vietoje. Pagrindinis infekcijos šaltinis – užkrėstos sėklos. | Askochitozės prevencijai sojų pasėliuose svarbiausia naudoti sertifikuotas ir sveikas sėklas, apdorotas fungicidais, kad būtų užtikrinta apsauga nuo pradinės infekcijos. Būtina laikytis sėjomainos, vengiant sojų auginimo toje pačioje vietoje kelis metus, nes tai sumažina patogeno išlikimą dirvožemyje ir augalų liekanose. Po derliaus nuėmimo svarbu sunaikinti ar užarti užkrėstas augalų liekanas, kuriose grybas gali peržiemoti. Prevencijai taip pat rekomenduojama rinktis ligoms atsparesnes veisles, užtikrinti tinkamą sėjos tankumą ir gerą oro cirkuliaciją tarp augalų. Fungicidų purškimas vegetacijos metu gali apsaugoti augalus nuo infekcijos, ypač jei pastebimi pirmieji ligos simptomai. Taip pat būtina vengti perteklinės drėgmės, reguliuoti laistymą, o dirvą įdirbti taip, kad būtų palaikoma optimali jos struktūra. Nuolatinis laukų stebėjimas leidžia anksti nustatyti ligos požymius ir laiku imtis kontrolės priemonių. |
| Septoriozė | Septoriozės (Septoria glycines) dėmės yra rūdžių spalvos, smulkios, kampuotos, susiliejusios, jų viduryje formuojasi piknidžiai. Dažniausiai atsiranda ant apatinių lapų, tik vėliau plinta ant viršutinių. Pažeisti audiniai gelsta, džiūsta. Labai užkrėsti augalai silpnai auga. Liga gali sustabdyti sėklų augimą. Atsparių septoriozei veislių nėra. Grybas peržiemoja ant užkrėstų augalų liekanų dirvoje. Jos sudaro pagrindinį infekcijos šaltinį. Taip pat užkratas gali likti sėklose. | Prevencijai svarbiausia laikytis integruotų augalų apsaugos principų. Sėjomaina yra viena iš pagrindinių priemonių – vengiant sojų auginimo toje pačioje vietoje kelerius metus, sumažinamas patogeno kaupimasis dirvožemyje ir augalų liekanose. Sertifikuotų ir sveikų sėklų naudojimas bei jų apdorojimas fungicidais padeda išvengti pradinės infekcijos. Po derliaus nuėmimo būtina pašalinti arba užarti augalų liekanas, nes jos yra pagrindinis infekcijos šaltinis. Rekomenduojama rinktis septoriozei atsparesnes sojų veisles bei užtikrinti optimalų pasėlio tankumą, kad gerėtų oro cirkuliacija tarp augalų ir mažėtų drėgmės kaupimasis. Profilaktinis fungicidų naudojimas, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas ir ligos plitimo riziką, gali reikšmingai sumažinti užkrėtimo tikimybę. Be to, dirvos drenažas ir laistymo kontrolė padeda išvengti perteklinės drėgmės, kuri sudaro palankias sąlygas ligos plitimui. |
| Sklerotinis puvinys | Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sp.) dažniausiai apkrečia jau suaugusius augalus po žydėjimo. Kuo tankesnis pasėlis, tuo lengviau ligai plisti. Liga dažniausiai pažeidžia ankštis, bet gali pūti ir kitos antžeminės augalo dalys. Jeigu pradeda pūti stiebai, augalai žūsta. Pažeidimo vietose atsiranda šlapių dėmių su baltomis, puriomis lyg vata apnašomis, kuriose vėliau formuojasi juodi skleročiai. Skleročiuose grybas išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Grybienos gabalėliais ligos sukėlėjas plinta pasėliuose ir apkrečia augalus. | Rekomenduojama laikytis bendrų agrotechnikos reikalavimų, rūpestingai parenkant laukus ir sėklas. Žiūrėti, kad kartu su sėkla nepasisėtų grybo skleročiai, kurie, sudygę dirvos paviršiuje, taps pirminės infekcijos šaltiniu. Kai kurios veislės gali būti atsparesnės sklerotiniam puviniui. Purškimas fungicidais ne visada naudingas ekonomiškai. |
| Rūdys | Rūdys ir miltligė – rečiau pasitaikančios sojos ligos. Rūdys (Uromyces sojae) ant lapų, stiebų pasireiškia smulkiais, apskritais, rusvais spuogeliais. Rūdžių sukėlėjai visą laiką vystosi ant to paties augalo. Liga plinta visais sojos augimo tarpsniais, bet dažniausiai vegetacijos viduryje. Ligos požymiai pirmiausia atsiranda ant apatinių lapų. Neatsparių veislių sojų stiebai, ankštys, visas pasėlis gali būti pažeisti iki 90 procentų. Labiausiai rūdys plinta 15-25 oC temperatūroje ir esant didesnei kaip 75 proc. santykinei oro drėgmei. Užkratas peržiemoja sirgusių augalų liekanose, iš kur ir kyla pirminė infekcija. | Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, esant reikalui pasėlį purkšti fungicidais. |
| Miltligė | Miltligė (Erysiphe communis, Microsphaera diffusa) dažniausiai pažeidžia augalų lapus, rečiau stiebus ir ankštis. Ant apsikrėtusių augalų formuojasi balta grybienos valktis, kuri labai gerai matoma viršutinėje lapo pusėje. Tai besidriekiančio grybo kūnas – hifai ir konidijakočiai. Apatinėje lapų pusėje ta vieta pagelsta. Senstanti grybiena tamsėja. Jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, kur pavasarį baigia bręsti ir vėl užkrečia augalus. Miltligė, kaip ir kitos ligos, sutrikdo augalų fotosintezę, augalai greičiau sensta, derlius būna menkesnis. | Rekomenduojama auginti atsparių veislių sojas, nes purškimas fungicidais ekonomiškai nenaudingas. |
| Netikroji miltligė | Ant netikrąja miltlige (Peronospora manschurica) apsikrėtusių lapų atsiranda gelsvų dėmių, iš pradžių neryškiai besiskiriančių nuo sveikų audinių. Jos gali susilieti ir apimti visą lapą bei prielapius. Vėliau dėmės tampa šviesiai gelsvos, rusvos, kampuotos. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose susiformuoja pilkšvai violetinės apnašos, kuriose formuojasi grybo sporofikacijos organai – konidijakočiai su besiformuojančiomis konidijomis, kuriomis grybas plinta augalų vegetacijos metu. Pažeisti lapai ruduoja ir žūva. Liga gali pasireikšti bet kuriuo laiku, bet jautriausi yra jauni lapai. Masiškai išplitus ligai, mažėja augalų produktyvumas. Užkratas peržiemoja grybo suformuotose oosporose, kurios ir yra pirminės infekcijos šaltinis. | Rekomenduojama laikytis sėjomainos, auginti atsparias veisles, beicuoti sėklas, sutvarkyti augalų liekanas. |
| Bakterinė dėmėtligė | Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. glycinea) plinta, esant vėsiam ir drėgnam orui. Nurodoma, kad liga labai didelių derliaus nuostolių nesukelia. Jos požymiai dažnai tapatinami su septoriozės. Abi ligos gali pasireikšti ant to paties augalo vienu metu. Tik septoriozės dėmės dažniausiai lokalizuojasi ant senesnių apatinių lapų, o bakterinės dėmėtligės – ant jaunų. Infekcija prasideda smulkių, kampuotų, vandeningų dėmių pavidalu. Jos gelsta, vėliau ruduoja. Dėmės būna apjuostos būdingu gelsvai žalsvu apvadu, jų vietose audiniai džiūsta, ištrupa. Dažnai dėmės susilieja tarpusavyje, sudarydamos plačius apmirusių audinių plotus. Lapai atrodo kaip suplyšę, sudraskyti, bet lieka prikibę prie augalo. Pažeidimų gali atsirasti ant stiebų, lapkočių, ankščių, sėklų. Užkrėsti daigai silpnai auga arba, esant stipriai infekcijai, žūsta. | Kadangi efektyvių apsaugos priemonių nuo bakterinių ligų nėra, svarbu sėti sveiką, beicuotą sėklą, parinkti pasėliams atviras, vėjo gerai prapučiamas vietas, daigų tarpsniu gerai būtų pasėlius profilaktiškai nupurkšti vario grupės fungicidais, naudoti augalų atsparumą gerinančius augalinių ekstraktų produktus. Nerekomenduojama pasėlyje atlikti mechanizuotų darbų, jei augalų lapai yra drėgni. |
| Virusinės ligos | Sojų virusinės ligos pasireiškia įvairiais požymiais. Augalai auga deformuoti, lapai raukšlėti, mozaikiški, mažesni, stiebai trumpesni, ankštys smulkesnės, labiau lenktos bei nulinkusios žemyn, kai kurių veislių sėklos su pigmentinėmis dėmėmis. Paveikti kai kurių virusų augalai gali likti visiškai žaliu stiebu ir lapais (Green Stem Syndrome) kitų bręstančių augalų fone. Pagrindinis virusinės infekcijos šaltinis – užkrėsta sėkla. Net pusė neatsparių veislių sėklų gali būti užkrėstos virusu. Nurodoma, kad paprastosios mozaikos virusai sėklose lieka gyvybingi net iki 30 metų. | Sertifikuotos ir virusų neturinčios sėklos naudojimas ir atsparių sojų veislių auginimas. |
Derliaus nuėmimas ir džiovinimas
Sėklų derlius imamas kombainu rugsėjo mėn., rečiau – spalio pirmomis dienomis, kai augalų lapai pageltę, dauguma jų nukritę, sėklos kietos, paliestos ankštelės barška. Labai svarbu, kad dienos būtų giedros. Pirmosios šalnos Lietuvoje pasirodo jau rugsėjo mėn. pirmą dešimtadienį, soja joms yra atspari. Jeigu sėklos visiškai užaugusios, ankštelės gelsta, pavienės ruduoja – sėklos subręs (Vitkus, Svirskis, 2004).
Lenkijoje auginamų veislių, priklausomai nuo regiono, derlių tinka nuimti rugsėjo trečiąją dekadą arba vėliausiai spalio trečiąją dekadą. Derlius nuimamas kombainais, kai grūdų drėgmė – 13 %.
Nukuliant sojų derlių labai svarbu žema pjūtis – daugumos veislių trūkumas yra žemas apatinių ankščių užsidėjimas, dėl kurio nuimant derlių prarandamos sėklos. Kad taip nenutiktų, pjovimo aparatas turėtų būti nustatytas kuo žemesnis, kad nebūtų pjaunamos viršutinės ankštys ir jos neliktų lauke. Lanksčiojo kombaino naudojimas sojų derliui nuimti yra geriausias būdas sumažinti nuostolius derliaus nuėmimo metu iki minimumo. „Flex“ tipo kombainams būdingas lankstus pjovimo įtaisas ir skirtingas pjovimo kampas, kuris leidžia surinkti visas ankštis.
Kulti reikėtų sumažinus būgno sukimosi dažnį iki 500-600 aps/min. Didžiausias drėgmės kiekis sandėliuojamose sėklose turėtų būti ne didesnis kaip 13 %. Sojų sėklas geriausia laikyti žemoje temperatūroje, nuo +5 iki -5 ⁰ C, o santykinė oro drėgmė – iki 70 %. Jei gaminama sėklinė medžiaga, ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad sėklos būtų kuo mažiau sutrūkinėjusios ir įtrūkusios, nes tai itin sumažina jų daigumą. Kad to išvengtumėte, svarbu tinkamai „atlaisvinti“ kombainą dar lauke ir, jei įmanoma, rinkti sausas sėklas, kad būtų išvengta jų džiovinimo, nes sėklos stipriai daužomos per džiovyklas ir bunkerius.
Sojų sėklos turi daug baltymų, riebalų ir ploną luobelę, yra higroskopiškos ir greitai praranda daigumą, ypač esant per didelei drėgmei ir temperatūrai. Laikomos sausose ir nešildomose 12-12,5 % drėgnumo patalpose, jos išlieka daigios iki trejų metų ir daugiau, o 13-14 % drėgnumo – tik metus. Laikomų sojų sėklų reikia „neužmiršti“, jas stebėti, kad sėklos neatidrėktų ir nesugestų (Sliesaravičius, Venskutonienė, 2000; Vitkus, Svirskis, 2004).
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Šaltiniai:
https://eos.com/blog/how-to-grow-soybeans
https://www.eitfood.eu/files/4-PUBLIKACJA-SOJA-SOYA-BEANS-EN.pdf
https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/afe5d35d-13de-44f0-8822-8bed74485c5c/content
https://zum.lrv.lt/lt/naujienos/baigiasi-zemes-ukio-naudmenu-ir-paseliu-deklaravimas-1/?utm_source=chatgpt.com
https://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2015/11/soju-ligos