Mineralai karvėms – tai ne tik pašarų priedas, bet esminė sudedamoji jų dalis, lemianti gyvulių sveikatą, produktyvumą ir viso ūkio ekonominį efektyvumą. Tačiau nepaisant gausios informacijos, mineralinė mityba vis dar dažnai grindžiama įpročiais, senomis schemomis ar tiesiog nuojauta.
Pažangūs ūkiai šiandien renkasi kitą kelią, jie vertina ne bendras rekomendacijas, o tiksliai analizuoja veislės, amžiaus, sezono ir pašarų sudėties sąveikas. Modernūs sprendimai padeda užkirsti kelią ne tik mineralų trūkumui, bet ir pertekliaus sukeliamiems sutrikimams, kurie kartais yra mažiau matomi, bet ne mažiau žalingi.
Ar skirtingos veislės pasižymi skirtingais mineralų poreikiais?
Kiekvienas ūkininkas žino, kad ne visi galvijai yra vienodi. Tačiau kalbant apie mineralus karvėms, dažnai pamirštama, kad veislės genetika ir fiziologija lemia skirtingą medžiagų apykaitą bei mikroelementų poreikį. Tai reiškia, kad mineralinė mityba turi būti orientuota ne tik į karvių fiziologinę būklę, bet ir į veislei būdingus mitybos poreikius.
Štai keletas veislių, kurių mineralų poreikiai išsiskiria:
- Daugelis tyrimų rodo, kad Simmental, Charolais, Limousin ir Maine–Anjou veislės galvijai gali reikalauti 25–50 % daugiau vario nei, pavyzdžiui, Angus veislės galvijai;
- Jersey veislės karvės yra gerokai labiau linkusios į vario toksikaciją, MTC gali būti net iki 40 ppm, palyginti su įprasta 100 ppm Holšteinų atveju ((MTC – angl. Maximum Tolerable Concentration – liet. maksimali toleruotina koncentracija);
- Neseniai atlikti tyrimai atskleidė, kad Brahman (ir maišytos Brahman kilmės, pvz., Brangus) galvijai turi aukštesnes magnio, fosforo ir kalio koncentracijas raumeniniame audinyje, palyginti su grynaveisliais Angus veislės galvijais.
Mineralai karvėms: kaip varijuoja jų poreikis skirtingais gyvenimo etapais?
Karvės organizmo poreikiai nėra statiški, jie kinta priklausomai nuo gyvulio amžiaus, fiziologinės būklės, reprodukcijos ciklo ir produktyvumo laikotarpio. Dėl šios priežasties mineralai karvėms, jei yra grindžiami tik vienu universaliu mišiniu visai bandai, nėra efektyvūs ir gali būti netgi žalingi.
- Telyčios:
Augimo laikotarpiu formuojasi visos svarbiausios organizmo sistemos: skeleto struktūra, virškinamasis traktas, reprodukciniai organai.
Kalcis (Ca), fosforas (P), cinkas (Zn) ir varis (Cu) yra kritiniai elementai kaulų formavimuisi, fermentinių sistemų aktyvumui, nagų sveikatai. Todėl jų trūkumas šiame augimo etape dažnai nėra pastebimas iš karto, tačiau vėliau gali pasireikšti vaisingumo problemos, vangus augimas.
- Veršingos karvės (pasiruošimas veršiavimuisi):
Paskutiniais veršiavimosi mėnesiais didėja magnio (Mg), kalcio (Ca), seleno (Se) ir jodo (I) poreikis. Šie mineralai veikia raumenų tonusą, gimdymo eigą ir placentos atsiskyrimą.
Net nedidelis seleno ir jodo trūkumas gali sukelti placentos susilaikymą, sulėtėjusią involiuciją ar veršelio silpnumą gimus. Todėl šiuo metu būtina ne tik racioną papildyti mineralais, bet, jei yra galimybė, atlikti kraujo tyrimus prieš veršiavimąsi.
- Pereinamasis laikotarpis (kritinė fazė):
Šis laikotarpis apima tris savaites iki ir po veršiavimosi. Šis laikotarpis laikomas vienu kritiškiausių karvės gyvenime, nes susiduria dvi intensyvios fazės: veršiavimosi stresas ir pieno gamybos pradžia.
Šiame laikotarpyje ypač svarbūs kalcis (Ca), magnis (Mg), fosforas (P) ir kalis (K). Jų disbalansas lemia hipokalcemiją, ketozę, silpną apetitą ir net veršelio atmetimą.
- Žindymo pikas (didžiausias mineralų netekimas):
Per pirmąsias 6–8 sav. žindymo, karvė praranda ypač daug kalcio (Ca), fosforo (P), cinko (Zn), mangano (Mn) ir vario (Cu), kartu su pienu. Jei šie mineralų nuostoliai nėra kompensuojami, nukenčia karvės imunitetas, pablogėja nagų ir odos būklė, gali pasireikšti ir antrinės infekcijos, pvz., mastitas.
Ne ką mažiau svarbu yra užtikrinti pakankamą mikroelementų kiekį ir reprodukcinei funkcijai atkurti, antraip, gali pailgėti intervalas iki kito apsivaisinimo.
- Mėsiniai galvijai (augimo laikotarpiu):
Jauni mėsiniai galvijai, ypač intensyviai šeriami, turi didelį augimo ir raumenų vystimosi potencialą, kuriam užtikrinti būtini tokie elementai, kaip Cinkas (Zn), selenas (Se), manganas (Mn), kobaltas (Co). Šie mikroelementai dalyvauja baltymų sintezėje, audinių atsinaujinime, imuniteto stiprinime. O jų trūkumas pasireiškia lėtesniu svorio prieaugiu, blogesne skerdimo kokybe, dažnesnėmis ligomis.
Ar mineralai karvėms gali sukelti sukelti problemų? Kodėl svarbu juos dozuoti?
Kai kalbame apie mineralus karvėms ir jų naudas, dažniausiai akcentuojamas jų trūkumo pavojus. Visgi, perteklinis mineralų kiekis karvių racione yra ne mažiau pavojingas ir dažnai net sunkiau atpažįstamas. Dalis ūkininkų vis dar vadovaujasi įdinga nuostata, kad „kuo daugiau – tuo geriau“ ir šis požiūris gali sukelti lėtines intoksikacijas, sutrikdyti medžiagų apykaitą ir slopinti kitų mineralų įsisavinimą.
Štai, ką būtina žinoti:
- Vario (Cu) perteklius:
Tai viena dažniausiai pasitaikančių problemų, ypač Jersey veislės karvėms, kurių kepenys kur kas jautresnės šiam mikroelementui. Nors lėtinis vario perteklius ilgai nepasireiškia, vėliau jis gali sukelti kepenų pažeidimus, apetito praradimą, sumažėjusį produktyvumą ar net ūmią toksikaciją.
Dar sudėtingesnė situacija, kai mityboje gausu sieros (S) ar molibdeno (Mo), tuomet vario įsisavinimas sumažėja ir net aukštas vario kiekis racione nepadeda, o padidinus dozę neapgalvotai, pasiekiamas toksiškas lygis.
- Selenas (Se):
Selenas būtinas imuninei sistemai ir reprodukcijai, tačiau saugumo riba tarp terapinio ir toksiško kiekio yra labai plona. Perteklinis seleno kiekis sukelia nagus pažeidžiančius uždegimus, plaukų slinkimą, elgsenos pakitimus, o sunkiais atvejais – kvėpavimo sutrikimus ar net žūtį. Todėl mineralai karvėms turi būti dozuojami tiksliai, atsižvelgiant į viso raciono bendrą kiekį, o ne tik į vieno priedo etiketę.
- Sąveikos tarp mineralų:
Svarbu atminti, kad mineralai karvėms veikia ne pavieniui, jie nuolat sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, perteklinis kalcio kiekis gali sumažinti magnio įsisavinimą, ko pasekoje, padidėja rizika susirgti pogimdyvine hipomagnezemija. O per didelis kalcio kiekis racione (ypač iš žolių ar siloso) gali trukdyti natrio pasisavinimui, sukelti elektrolitų disbalansą. Kaip anksčiau minėta, daug sieros ir molibdeno trukdo vario pasisavinimui.
- Svarbu!
Privalu prisiminti, kad intuityvus ar prevencinis papildų dozavimas be pašarų analizės – rizikingas kelias. Pažangūs ūkiai naudoja visuminį raciono skaičiavimą, analizuoja pašarų sudėtį ir konsultuojasi su gyvūnų mitybos specialistais, kad išvengtų ne tik mineralų trūkumo, bet ir lėtinių perdozavimo efektų, kurie dažnai prasideda nepastebimai.
Pavojingiausių mineralų perteklius ir jų pasekmės
| Mineralas | Kodėl pavojingas perteklius? | Galimi klinikiniai požymiai |
| Varis (Cu) | Kaupiasi kepenyse, ypač jautrioms veislėms (pvz., Jersey). | Lėtinis apsinuodijimas, apetito stoka, gelta, staigi mirtis. |
| Selenas (Se) | Siaura saugumo riba tarp trūkumo ir toksikacijos. | Nagų deformacijos, odos lupimasis, kvėpavimo sutrikimai. |
| Kalcis (Ca) | Slopina magnio įsisavinimą, trikdo elektrolitų balansą. | Hipomagnezemija, raumenų traukuliai, koordinacijos sutrikimai. |
| Kalis (K) | Trukdo natrio ir magnio pasisavinimui, ypač ganyklų periode. | Silpnumas, prastas apetitas, elektrolitų disbalansas. |
| Fosforas (P) | Gali sukelti kaulų metabolizmo sutrikimus. | Kalcio „išplovimas“, šlubavimas, lūžiai. |
| Siera (S) | Slopina vario įsisavinimą (per Cu–Mo–S sąveiką). | Nepastebimi simptomai iki vario deficito pasireiškimo. |
Kaip sužinoti, kokių mineralų trūksta karvėms? Mineralų statuso įvertinimo būdai
Vien mineralų karvėms pridėjimas į racioną negarantuoja, kad karvės jų tikrai gauna tiek, kiek reikia. Dažnai, kai trūksta aiškių klinikinių požymių, ūkininkai linkę remtis nuojauta, tačiau pažangūs ūkiai pasitelkia duomenimis grįstą diagnostiką, kuri padeda laiku pastebėti mineralų disbalansą ar pavojingą tendenciją.
Tiksliausias būdas nustatyti, ar mineralai karvėms tiekiami pakankamu ir saugiu lygiu – tai laboratoriniai tyrimai:
- kraujo plazmos analizė: greitas būdas įvertinti tokių mikroelementų, kaip selenas, cinkas, varis ar magnis, kiekį. Šis tyrimas taip pat gali parodyti ir elektrolitų balansą.
- kepenų biopsija: dažniau taikoma mėsiniams galvijams ar veislinėse bandose; leidžia nustatyti chroniškus vario ar seleno nuokrypius;
- šlapimo tyrimai: naudingi vertinant kalio, natrio, magnio ir fosforo apykaitą;
- pieno sudėties analizė: atliekama dėl mastito ar produktyvumo problemų, gali rodyti netiesioginius mineralų trūkumo ženklus, ypač kalcio ir magnio.
Taip pat galima atidžiau pažvelgti ir į išorinius požymius, nes, nors tyrimus atlikti yra tiksliausia, kartais mineralų disbalansą galima įtarti iš gyvulio išvaizdos ar elgesio:
- kailis neblizga, šerpetojimas: dažnai rodo cinko ar vario trūkumą;
- minkštėjantys ar lūžinėjantys nagai: galimas seleno, cinko ar mangano disbalansas;
- dažnas veršiavimosi komplikacijų kartojimasis: galima įtarti seleno ar jodo deficitą.
Kada ir kaip dažnai verta tikrinti karves dėl mineralų trūkumo?
Profilaktiškai reikėtų tikrinti bent kartą per metus, geriausia žiemą arba prieš pereinamuosius laikotarpius: ganiavos pradžią, veršiavimąsi. Taip pat, jei pastebite, kad krito produktyvumo rodikliai ar padažnėjo sveikatos problemų. Reikėtų nedelsti ir atlikti tyrimus 3–5 karvėms iš skirtingų grupių.
Jei keičiate mineralus karvėms ar pereinate prie kito šėrimo režimo, taip pat atlikite tyrimus, kad įsitikintumėte, kad naujas sprendimas atitiks esamus karvių poreikius.
Kaip karvių elgesys išduoda, kad joms trūksta mineralų?
| Elgesio požymis | Galimi trūkstami mineralai | Galimas paaiškinimas |
| Laižo dirvožemį, akmenis, metalą, medieną | Na, P, Se, Co | Instinktyvus bandymas kompensuoti trūkumą. |
| Nervingumas, šuoliai, jautrumas garsui | Mg, K | Elektrolitų disbalansas, raumenų ir nervų funkcijos sutrikimai. |
| Tylus, atsiskyręs elgesys, apatija | Zn, Cu, Se | Silpnas imunitetas, sumažėjusi energijos apykaita. |
| Perdėtas kojų/nagų laižymas ar trynimasis | Mn, Zn | Oda ir jungiamasis audinys pažeidžiamas dėl mineralų trūkumo. |
| Intensyvus grupinis neramumas | Na, K, Cl | Elektrolitų disbalansas, nepakankamas druskos kiekis racione. |
Svarbu!
Šie elgesio simptomai nėra galutinė diagnozė, bet aiškus signalas, kad verta įvertinti gyvulių racioną ir atlikti tyrimus. Svarbu pastebėti, ar požymiai pasireiškia visai bandai ar pavieniams gyvuliams bei kokioje fiziologinėje būsenoje gyvulys (veršinga, laktuojanti).
Mineralai karvėms: ką iš tiesų gyvūnai gauna kartu su pašarais?
Nors dauguma ūkių pasikliauja komerciniais mineralų mišiniais, mineralai karvėms gali būti efektyviai gaunami ir iš pašarų, jei žinomas tikrasis jų turinys ir racione užtikrinama mineralų pusiausvyra. Štai, ką turite žinoti:
- Dirvožemis nulemia daug:
Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių žolės ar siloso mineralinę sudėtį, tai dirvožemio cheminė sudėtis.
Seleno trūkumas yra itin paplitęs Šiaurės ir Rytų Europoje, kur dirvožemyje jo beveik nėra, ko pasekoje, pašaruose šio mikroelemento beveik neaptinkama. Kai kuriuose regionuose gausu geležies, kuri konkuruoja su vario įsisavinimu, nors pati geležis nėra ribojantis elementas. Todėl svarbu žinoti savo regiono dirvožemio specifiką, nes tai svarbus žingsnis formuojant mineralinį racioną.
- Gamtinių pašarų kintamumas:
Žolė ir silosas yra vertingi, bet nestabilūs mineralų šaltiniai. Jų sudėtis priklauso nuo augimo fazės, t.y., jauna žolė turi daugiau kalio ir mažiau magnio, todėl pereinamuoju laikotarpiu pavasarį padidėja hipomagnezemijos rizika. O džiovinimo ir konservavimo metu, dalis mineralų, ypač natris, kalis ir kalcis, gali prarasti aktyvumą džiovinimo metu.
- Kokių veiksmų galima imtis?
Periodiškai atlikti pašarų analizę, bent kartą per metus, ypač ruošiant ir formuojant žiemos racioną. Taip pat, įvertinti bendrą raciono mineralų kiekį, ne tik premiksuose, bet ir silose, šiene, grūduose. Į racioną įtraukite individualiai pritaikytus laižalus, ypač veršingoms karvėms ir ganyklų laikotarpiu, kai pakankamo natrio ir magnio kiekio neįmanoma užtikrinti kartu su pašaru. Atsižvelkite ir į vandens sudėtį. Kai kuriuose ūkiuose gręžinio vandens sudėtyje gali būti daug sieros ar geležies, kurios daro įtaką mikroelementų įsisavinimui.
Mineralai karvėms: kaip dažniausiai suklysta net patyrę ūkininkai?
Net ir patyrę ūkininkai kartais vadovaujasi intuicija, nusistovėjusiais įpročiais ar universaliomis schemomis, kurios neatitinka šiuolaikinio ūkio poreikių. Svarbu žinoti ir nepamiršti, kad mineralai karvėms – tai ne tik mitybos priedas, bet visa apimanti sistema. Kiekviena netiksli dozė, praleistas tyrimas ar pamirštas pašaro veiksnys gali turėti ilgalaikį poveikį visos bandos sveikatai ir ūkio pelningumui. Todėl svarbu žinoti, kokių dažniausių klaidų reikėtų vengti.
- Vienas mineralų mišinys – visai bandai:
Tai klaida, kai visoms karvėms, nepriklausomai nuo amžiaus, veislės ar fiziologinės būklės, skiriamas tas pats mineralinis papildas. To pasekmė, tai, kad kai kurios grupės gauna per mažai, kitos – per daug, todėl kyla tiek trūkumo, tiek toksikacijos rizika. Todėl vertėtų skirstyti bandą į grupes, pvz., telyčios, veršingos ar žindančios karvės, mėsiniai galvijai, ir naudoti individualiai pritaikytus mišinius.
- Mineralai karvėms naudojami „iš akies“:
Dozės koreguojamos remiantis spėjimais ar gyvulio išvaizda, neįvertinant bendros raciono sudėties. To pasekmė gali būti nepastebėtas lėtinis mineralų trūkumas arba atsirasti perdozavimo požymiai. Šiuo atveju verta atlikti pašarų analizę ir, esant poreikiui, kraujo tyrimus, kad žinotumėte tikrą mineralų balansą.
- Ignoruojamas pašarų ir vandens indėlis:
Mineralų kiekis skaičiuojamas tik pagal mineralų mišinį, neatsižvelgiant į žolės, siloso ar vandens sudėtį. Tai ydinga klaida, nes kai kurios medžiagos gali būti dubliuojamos. Todėl būtina įvertinti visus galimus mineralų šaltinius racione, ypač, jei gyvuliams naudojamas giluminis vanduo arba tręšiamos ganyklos.
- Nesilaikoma mineralų davimo rekomendacijų:
Šios klaidos pasekmė – tai ilgainiui besikaupiančios toksinės medžiagos (pvz., varis, selenas), trikdoma medžiagų apykaita. Norint to išvengti, būtina laikytis rekomenduojamų normų ir konsultuotis su gyvūnų mitybos specialistu.
- Ignoruojamas neįprastas karvių elgesys:
Neįprastas karvių elgesys (laižymas, neramumas, apatija), vertinami, kaip keistenybė, o ne mitybos disbalanso signalas; tokio ignoravimo kaina gali lemti stiprėjančius simptomus, pavėluotą reakciją į problemą. Todėl privalu aktyviai stebėti gyvulių elgesį, o esant nukrypimams – ieškoti priežasčių.
Šaltiniai:
https://animal.ifas.ufl.edu/elzo/publications/refereed/docs/2018_2_flowers.pdf?utm
https://citeseerx.ist.psu.edu/document?
https://utbeef.tennessee.edu/wp-content/uploads/sites/127/2020/11/MineralNutritionofbeefcattle.pdf
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC7947969
https://www.saskatchewan.ca/business/agriculture-natural-resources-and-industry
https://extensionpubs.unl.edu/publication/ec288/2011/pdf/view/ec288-2011.pdf
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.