Skrepis – prionų sukeliama liga, pažeidžianti avių ir ožkų centrinę nervų sistemą. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų klinikinių požymių gali praeiti keleri metai, todėl infekcija bandoje ilgą laiką gali likti nepastebėta. Susirgę gyvūnai gali liesėti, keisti elgesį, intensyviai kasytis, jiems gali sutrikti judesių koordinacija, tačiau ne visi požymiai pasireiškia kiekvienu atveju. Veiksmingo gydymo ar vakcinos nuo skrepio nėra, todėl svarbiausi tampa ankstyvas ligos įtarimas, veterinarinė kontrolė ir prevencija. Ką šiandien apie skrepio plitimą, diagnostiką ir paplitimą rodo duomenys ir kokių veiksmų turi imtis ūkininkas, jei liga įtariama jo bandoje?
Kas yra skrepis ir kodėl jis vadinamas prionine liga?
Skrepis – lėtai progresuojanti, mirtina avių ir ožkų nervų sistemos liga, priklausanti užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (TSE) grupei. Šis pavadinimas susijęs su būdingais nervinio audinio pažeidimais: tiriant sergančio gyvūno smegenis mikroskopu, gali būti matomos smulkios ertmės – vakuolės, dėl kurių audinys įgauna kempinę primenantį vaizdą.
Ligą sukelia prionai – pakitusios struktūros baltymai. Gyvūno organizme natūraliai yra normalios struktūros priono baltymas, tačiau pakitusios formos priono baltymas gali paskatinti ir jį pakeisti savo erdvinę struktūrą. Tokie nenormalūs baltymai kaupiasi audiniuose, o ligai progresuojant pažeidžiama centrinė nervų sistema.
Viena didžiausių skrepio kontrolės problemų – ilgas inkubacinis laikotarpis. Nuo užsikrėtimo iki pastebimų klinikinių požymių gali praeiti keleri metai, todėl gyvūnas ilgą laiką gali atrodyti sveikas. Dauguma klinikinių atvejų nustatomi maždaug 2–5 metų amžiaus avims ir ožkoms, o elgesio, judėjimo ir kiti neurologiniai pokyčiai paprastai išryškėja ligai jau pažengus. Klinikiniai požymiai leidžia skrepį įtarti, tačiau vien jų diagnozei patvirtinti nepakanka.
Klasikinis ir atipinis skrepis: kuo skiriasi šios formos?
Skrepis skirstomas į klasikinį ir atipinį. Abi formos pažeidžia avių ir ožkų nervų sistemą ir yra mirtinos, tačiau jų epidemiologija bei reikšmė bandos kontrolei skiriasi. Klasikinis skrepis gali būti perduodamas tarp gyvūnų ir plisti užterštoje aplinkoje, o atipinis dažniausiai nustatomas kaip pavienis atvejis, ypač vyresniems gyvūnams. Natūralaus atipinio skrepio plitimo tarp gyvūnų lauko sąlygomis iki šiol neįrodyta.
Klasikinio skrepio atveju svarbi gyvūno genetika. Avių jautrumui ligai didelę įtaką turi priono baltymą koduojančio PRNP geno variantai. Pvz., ARR alelis siejamas su mažesniu jautrumu klasikiniam skrepiui, todėl genetinė atranka gali būti naudojama kaip viena ilgalaikių ligos kontrolės priemonių. Vis dėlto genetinį atsparumą reikia vertinti tiksliai, nes atsparumas klasikiniam skrepiui negarantuoja apsaugos nuo atipinės formos.
Ūkininkas pagal gyvūno amžių ar klinikinius požymius patikimai nustatyti, kuria skrepio forma gyvūnas serga, negali. Tam reikalingi laboratoriniai tyrimai, leidžiantys patvirtinti prioninę ligą ir diferencijuoti jos formą.
| Požymis | Klasikinis skrepis | Atipinis skrepis |
| Plitimas | Gali plisti tarp avių ir ožkų; ypač reikšmingas kontaktas su užkratu ėriavimosi ar ožkavimosi metu ir užteršta aplinka. | Dažniausiai nustatomas kaip pavienis atvejis; natūralus perdavimas tarp gyvūnų neįrodytas. |
| Gyvūnų amžius | Klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia 2–5 metų gyvūnams. | Dažniau nustatomas vyresniems gyvūnams. |
| Genetinis jautrumas | Tam tikri PRNP geno variantai didina arba mažina riziką susirgti. | Gali būti nustatomas ir avims, kurių genotipas siejamas su atsparumu klasikiniam skrepiui. |
| Reikšmė bandai | Patvirtinus atvejį, svarbu įvertinti galimą užkrato plitimą ir taikyti nustatytas veterinarinės kontrolės priemones. | Pavienis atvejis savaime nerodo, kad liga plinta bandoje; tolesni veiksmai priklauso nuo oficialaus atvejo įvertinimo ir galiojančių kontrolės reikalavimų. |
Kaip avys ir ožkos užsikrečia klasikiniu skrepiu?
Klasikinio skrepio užkratas gali plisti tarp gyvūnų ir per prionais užterštą aplinką. Ypač didelė perdavimo rizika kyla ėriavimosi ir ožkavimosi metu: užsikrėtusio gyvūno placenta, vaisiaus dangalai ir gimdymo skysčiai gali užteršti pakratus, gardą, pašarą ar kitus aplinkos paviršius. Prionams patekus į organizmą, ypač per burną, gali užsikrėsti tiek jaunikliai, tiek kiti genetiškai jautrūs bandos gyvūnai.
Motina užkratą jaunikliui dažniausiai perduoda ne paprastu „paveldėjimo“ principu, o dėl labai artimo kontakto su užkratu prieš gimimą, gimimo metu ir netrukus po jo. Tyrimuose prionų aptikta vaisiaus audiniuose ir nustatyta, kad perdavimas gali įvykti dar iki gimimo. Užkrato taip pat gali būti piene ir priešpienyje, todėl tai laikoma vienu galimų perdavimo kelių. Tačiau skrepio plitimo nereikėtų aiškinti vien pieno girdymu, nes užsikrėsti gali ir tarpusavyje nesusijusios avys ar ožkos, kontaktuojančios su tuo pačiu užkrato šaltiniu.
Ligos kontrolę apsunkina prionų atsparumas aplinkos poveikiui. Jie gerokai atsparesni įprastoms nukenksminimo priemonėms nei daugelis bakterijų ar virusų, o užterštoje aplinkoje infekcingumas gali išlikti ne vienus metus. Todėl pašalinus užsikrėtusį gyvūną rizika jautriems bandos gyvūnams nebūtinai iš karto išnyksta.
Užsikrėtimas ilgą laiką lieka nepastebimas: nuo prionų patekimo į organizmą iki klinikinių požymių paprastai praeina daugiau kaip metai, o neretai – keleri. Todėl šiandien pastebėtas sergantis gyvūnas nebūtinai užsikrėtė neseniai. Vertinant galimą skrepio plitimą bandoje svarbūs gyvūno kilmės, judėjimo, kontaktų ir ankstesnių laikymo bei ėriavimosi ar ožkavimosi vietų duomenys.
Kokie požymiai leidžia įtarti skrepį?
Skrepis vystosi pamažu, todėl pirmieji pokyčiai gali būti vos pastebimi. Avis ar ožka gali atsilikti nuo bandos, tapti neįprastai nerami, baikšti arba apatiška. Ligai progresuojant ryškėja nervų sistemos pažeidimo požymiai: gali drebėti galva ar visas kūnas, sutrikti koordinacija, gyvūnas klumpa, neįprastai aukštai kelia kojas arba sunkiai atsistoja. Vėlesnėse ligos stadijose jis gali smarkiai suliesėti.
Vienas labiausiai atpažįstamų klasikinio skrepio požymių – pasikartojantis kasymasis ir kūno trynimas į tvoras, stulpus, ėdžias ar kitus paviršius. Dėl to vilna gali išretėti ar nusitrinti, atsirasti odos pažeidimų.
Skrepį vertėtų įtarti ne pagal vieną simptomą, o pagal požymių derinį ir palaipsnį jų progresavimą. Įtarimą ypač sustiprina nuosekliai blogėjanti suaugusio gyvūno būklė, kai kartu pastebimi elgesio, eisenos ar koordinacijos pokyčiai ir trynimasis.
Šie požymiai nėra būdingi tik skrepiui. Panašiai gali pasireikšti kitos nervų sistemos, parazitinės ar medžiagų apykaitos ligos, apsinuodijimai ir kt. sutrikimai. Klinikinė apžiūra leidžia skrepį įtarti, bet ne patvirtinti, t.y., pastebėjus tokius pokyčius gyvūną turi įvertinti veterinarijos gydytojas, o galutinei diagnozei reikalingi atitinkami tyrimai.
Kaip patvirtinama skrepio diagnozė ir ar liga gydoma?
Patikimiausiai skrepis nustatomas po gyvūno nugaišimo arba nugaišinimo, laboratorijoje tiriant centrinės nervų sistemos audinius ir ieškant pakitusio priono baltymo. Gali būti taikomi greitieji diagnostiniai tyrimai, imunohistocheminiai metodai ir imunoblotingas. Svarbu ir tai, iš kurios smegenų dalies paimamas mėginys, nes klasikinio ir atipinio skrepio atveju pakitusio priono baltymo bei pažeidimų pasiskirstymas centrinėje nervų sistemoje skiriasi.
Klasikinio skrepio atveju yra metodų, leidžiančių mėginius paimti ir iš gyvo gyvūno, pvz., tiriant tam tikrus limfoidinius audinius. Vis dėlto šių tyrimų jautrumas ribotas, todėl neigiamas rezultatas ne visada leidžia patikimai atmesti infekciją. Dėl šios priežasties galutinė diagnozė paprastai remiasi po gaišimo atliktais tyrimais.
Nuo skrepio diagnostikos svarbu atskirti genetinį tyrimą. Tiriant PRNP geną galima įvertinti avies genetinį jautrumą ar atsparumą klasikiniam skrepiui, tačiau toks tyrimas neparodo, ar konkretus gyvūnas šiuo metu yra užsikrėtęs ir serga. Todėl genotipavimas yra bandos rizikos valdymo ir veisimo priemonė, o ne ligos diagnozės pakaitalas.
Nei klasikinio, nei atipinio skrepio išgydyti negalima, vakcinos taip pat nėra. Antibiotikai, vaistai nuo parazitų ar simptomus lengvinančios priemonės prionų iš organizmo nepašalina ir ligos progresavimo nesustabdo. Todėl įtarus skrepį svarbiausia ne bandyti gyvūną gydyti savarankiškai, o kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją – tolesnius tyrimus ir veiksmus bandoje lemia oficialus ligos įvertinimas.
Ar skrepis pavojingas žmonėms?
Iki šiol nėra įrodymų, kad žmonės būtų užsikrėtę skrepiu natūraliomis sąlygomis. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (WOAH) nurodo, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp klasikinio ar atipinio skrepio ir žmonių prioninių ligų. Todėl skrepio nereikėtų tapatinti su galvijų spongiformine encefalopatija (BSE), kurios sukėlėjo perdavimas žmonėms yra nustatytas.
Galimybę prionams peržengti rūšių barjerą mokslininkai tiria ir laboratorinėmis sąlygomis. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), vertindama eksperimentus su žmogaus priono baltymą turinčiomis pelėmis, pažymėjo, kad jų rezultatai iškėlė teorinio perdavimo galimybės klausimą, bet neįrodė, jog skrepis perduodamas žmonėms įprastomis gyvenimo sąlygomis. Todėl šių rezultatų negalima interpretuoti nei kaip žmonių užsikrėtimo skrepiu įrodymo, nei kaip pagrindo teigti, kad galima rizika absoliučiai lygi nuliui.
Ką rodo naujausi skrepio duomenys Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje?
Naujausia šiam straipsniui prieinama Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) metinė suvestinė paskelbta 2025 m. lapkritį ir apima 2024 m. stebėsenos duomenis. Joje pateikiami ištirtų avių ir ožkų bei patvirtintų skrepio atvejų skaičiai. Šie duomenys leidžia įvertinti ligos aptikimą vykdant stebėseną, tačiau savaime neparodo, kokia dalis visos kiekvienos šalies avių ar ožkų populiacijos serga skrepiu.
| Teritorija ir laikotarpis | Ištirta avių | Ištirta ožkų | Nustatyta skrepio atvejų |
| Lietuva, 2024 m. | 503 | 76 | 0 |
| ES šalys ir Šiaurės Airija, 2024 m. | 277 064 | 93 960 | 458 avims ir 71 ožkoms |
| Kt. EFSA ataskaitą teikusios šalys, 2024 m. | 25 337 | 637 | 72 avims; ožkoms – 0 |
Lietuvoje 2024 m. buvo ištirtos 503 avys ir 76 ožkos, o skrepio atvejų nenustatyta. Visose EFSA ataskaitą teikusiose šalyse tais metais užregistruotas 601 skrepio atvejis – 530 avių ir 71 ožkų.
ES šalyse ir Š. Airijoje iš 458 avių skrepio atvejų 380 buvo klasikiniai, o 78 – atipiniai. Ožkoms nustatyti 65 klasikinio ir 6 atipinio skrepio atvejai. Dar 72 avių skrepio atvejai užregistruoti kitose EFSA ataskaitoje dalyvavusiose šalyse – 63 Islandijoje ir 9 Norvegijoje. Didelė dalis klasikinio skrepio atvejų avims ES ir Š. Airijoje buvo nustatyta Graikijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje.
Pasaulinės skrepio padėties vien EFSA duomenimis apibūdinti negalima. Jos metinė suvestinė apima ES šalis, Šiaurės Airiją ir kelias duomenis pateikusias ne ES valstybes, o ne visą pasaulį. Be to, skirtingose šalyse gali skirtis stebėsenos programos, tiriamų gyvūnų grupės ir tyrimų apimtys.
Naujesnis pavyzdys už šios suvestinės ribų – 2026 m. liepos 31 d. JAV paskelbtas klasikinio skrepio atvejis, nustatytas Oregone paskerstai aviai. JAV žemės ūkio departamento duomenimis, tai buvo pirmasis šalyje patvirtintas klasikinio skrepio atvejis per daugiau kaip penkerius metus. Šis pavienis atvejis savaime nerodo naujos ligos plitimo tendencijos, tačiau parodo, kodėl stebėsena ir gyvūnų atsekamumas išlieka svarbūs net ten, kur skrepis ilgą laiką neaptinkamas.
Ką daryti ūkyje įtarus skrepį ir kam apie tai pranešti?
Jei suaugusiai aviai ar ožkai pamažu blogėja eisena, keičiasi elgesys, ji nuolat trinasi ar liesėja, nelaukite, kol pasireikš visi skrepio požymiai. Užsirašykite gyvūno identifikavimo numerį, pastebėtų pokyčių pradžią ir jų eigą. Jei tai galima padaryti saugiai ir gyvūno be reikalo neperkeliant, apribokite jo tiesioginį kontaktą su kitais bandos gyvūnais.
Įtariamo gyvūno nereikėtų parduoti, išvežti į kitą ūkį ar savarankiškai šalinti iš bandos. Jam nugaišus, gaišenos netvarkykite savo nuožiūra, kol negausite veterinarijos specialistų nurodymų dėl galimo tyrimo. Klinikiniai požymiai leidžia skrepį įtarti, bet diagnozės nepatvirtina.
Apie įtarimą kuo greičiau praneškite bandą aptarnaujančiam veterinarijos gydytojui ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT). VMVT pranešimus apie įtariamas gyvūnų ligas priima telefonu 1879 arba +370 5 242 0108; pranešimą taip pat galima pateikti per VMVT interneto svetainę. Kreipiantis verta nurodyti ūkio vietą, gyvūno identifikavimo numerį, amžių, pastebėtus požymius ir ar panašių simptomų turi daugiau bandos gyvūnų.
Kol įtarimas vertinamas, svarbu išsaugoti gyvūnų įsigijimo, perkėlimo, kilmės ir atsivedimų duomenis, jie gali būti reikalingi galimiems epidemiologiniams ryšiams atsekti. Jei skrepio įtarimas oficialiai pripažįstamas, kompetentinga institucija gali nustatyti gyvūnų judėjimo apribojimus ir organizuoti reikalingus tyrimus.
Ar gyvūną reikia tirti, kokius mėginius paimti ir kokius oficialius apribojimus taikyti, sprendžia veterinarijos institucijos. Ūkininko užduotis šiame etape – laiku pranešti apie įtarimą, pateikti tikslius duomenis ir vykdyti gautus nurodymus.
Kaip kontroliuojamas patvirtintas skrepio atvejis ir kada gali būti atlyginami nuostoliai?
Patvirtinus skrepį, tolesnius veiksmus ūkyje nustato VMVT, atsižvelgdama į laboratorinių tyrimų rezultatus ir tai, ar nustatyta klasikinė, ar atipinė ligos forma. Klasikinio skrepio atveju vertinama gyvūno kilmė, jo judėjimas tarp ūkių, kontaktai su kitais gyvūnais ir galimi epidemiologiniai ryšiai su kitomis bandomis.
Pagal ES užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų kontrolės reikalavimus gali būti taikomi gyvūnų judėjimo apribojimai, papildomi tyrimai ir ligos likvidavimo priemonės. Tam tikrais klasikinio skrepio atvejais sprendžiant dėl bandos valdymo gali būti vertinamas ir gyvūnų genetinis jautrumas ligai. Konkrečias priemones ir jų apimtį ūkiui nustato kompetentinga institucija – ūkininkas neturėtų savo nuožiūra spręsti, kuriuos bandos gyvūnus pašalinti.
Atipinio skrepio atvejis vertinamas kitaip, nes ši forma dažniausiai nustatoma pavieniams vyresniems gyvūnams, o jos natūralus plitimas tarp gyvūnų lauko sąlygomis nėra įrodytas. Todėl vien teigiamas atipinio skrepio tyrimo rezultatas nereiškia, kad visai bandai bus taikomos tokios pačios priemonės kaip nustačius klasikinį skrepį. Abiem atvejais ūkininkui svarbu išsaugoti gyvūnų ženklinimo, kilmės, įsigijimo ir perkėlimo duomenis bei vykdyti VMVT nurodymus.
Nuostolių atlyginimas nėra automatinė išmoka už teigiamą skrepio tyrimą. Lietuvoje kompensavimo klausimas siejamas su oficialiai taikomomis gyvūnų užkrečiamųjų ligų prevencijos ar protrūkio likvidavimo priemonėmis, dėl jų patirtais tinkamais atlyginti nuostoliais ir nustatyta dokumentų pateikimo tvarka.
Jeigu VMVT nurodo sunaikinti gyvūnus ar taiko kitas nuostolių sukeliančias priemones, ūkininkui svarbu turėti rašytinius kompetentingos institucijos sprendimus, išsaugoti gyvūnų identifikavimo ir apskaitos bei kitus nuostolius pagrindžiančius dokumentus. Taip pat reikėtų išsiaiškinti, kurios patirtos išlaidos ar praradimai konkrečiu atveju gali būti atlyginami ir kokius dokumentus bei per kokį terminą reikia pateikti.
Vien pagal skrepio diagnozę iš anksto nurodyti, ar ūkininkui priklausys nuostolių atlyginimas ir kokio dydžio jis bus, negalima. Tai priklauso nuo oficialiai pritaikytų ligos kontrolės priemonių, patirtų nuostolių ir tuo metu galiojančių Lietuvos teisės aktų reikalavimų.
Kaip mažinti skrepio riziką bandoje?
Kadangi skrepis negydomas, didžiausią reikšmę turi gyvūnų kilmės kontrolė, atsekamumas ir ankstyvas įtartinų atvejų nustatymas. Perkant avis ar ožkas verta išsiaiškinti jų kilmę ir bandos sveikatos istoriją bei išsaugoti įsigijimo ir perkėlimo duomenis. Gyvūnai turi būti tinkamai paženklinti; jei vėliau nustatomas klasikinis skrepis, ši informacija padeda atsekti galimai susijusias bandas ir gyvūnų judėjimą.
Atsekamumo reikšmę parodė ir 2026 m. JAV nustatytas klasikinio skrepio atvejis. Užsikrėtusi paskersta avis neturėjo oficialaus ausies žymens, todėl institucijoms buvo sunkiau nustatyti jos kilmės ūkį. Tai geras pavyzdys, kodėl tikslus ženklinimas ir judėjimo duomenys svarbūs net tada, kai liga šalyje ilgą laiką nebuvo aptinkama.
Ypač dėmesingai reikėtų tvarkyti ėriavimosi ir ožkavimosi vietas. Placentą, vaisiaus dangalus ir stipriai užterštus pakratus reikia pašalinti, o patalpas bei įrangą valyti laikantis veterinarijos specialistų rekomendacijų. Įprastas valymas sumažina biologinės medžiagos ir galimo užkrato kiekį, tačiau prionai aplinkoje gali išlikti ilgai ir yra atsparūs daugeliui įprastų dezinfekavimo priemonių. Todėl patvirtinus ligą savarankiškai pasirinkta dezinfekcija negali pakeisti VMVT nustatytų priemonių.
Dėmesio verta ir jaunikliams girdomo priešpienio bei pieno kilmė. Kadangi klasikinio skrepio prionų gali būti užsikrėtusių avių ir ožkų piene bei priešpienyje, iš kitų ūkių gaunami produktai turėtų būti iš žinomos sveikatos būklės bandų.
Veislininkystėje galima pasitelkti priono baltymo geno (PRNP) tyrimus. Tam tikri avių genotipai siejami su mažesniu jautrumu klasikiniam skrepiui, o ožkoms taip pat nustatyta su atsparumu susijusių PRNP geno variantų. Genotipavimo rezultatai gali padėti priimti ilgalaikius veisimo sprendimus, tačiau neparodo, ar konkretus gyvūnas yra užsikrėtęs, ir negarantuoja apsaugos nuo atipinio skrepio. Rezultatus tikslinga vertinti kartu su veterinarijos ar veislininkystės specialistu, atsižvelgiant į bandos sudėtį ir veisimo tikslus.
Kasdienėje bandos stebėsenoje svarbu atkreipti dėmesį į nepaaiškinamą suaugusių gyvūnų liesėjimą, elgesio, eisenos ir koordinacijos pokyčius bei pasikartojantį trynimąsi. Ilgas skrepio inkubacinis laikotarpis reiškia, kad iš pažiūros sveika banda dar neleidžia atmesti infekcijos rizikos. Pastebėjus įtartinus požymius svarbiausia jų nelaukti iki pažengusios ligos stadijos, o laiku kreiptis į veterinarijos gydytoją ir pranešti VMVT.
Šaltiniai:
https://www.msdvetmanual.com/nervous-system/scrapie/scrapie
https://www.woah.org/en/disease/scrapie
https://www.aphis.usda.gov/livestock-poultry-disease/sheep-goat/scrapie
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10746075
https://www.efsa.europa.eu/en/press/news/150805
https://www.mdpi.com/2076-2615/11/3/691
https://agrilifeextension.tamu.edu/wp-content/uploads/2026/03/scrapie-in-sheep.pdf
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.