Šunų blusoms dažnai skiriama per mažai dėmesio, nors šie, vos kelių milimetrų ilgio parazitai, gali sukelti didelį diskomfortą ne tik šunims, bet ir jų šeimininkams. Šunų blusos geba greitai plisti, slapstytis aplinkoje ir netgi įkąsti žmogui, todėl tampa rimta problema ūkiuose, kur šunys neretai laikomi laisvai. Šiame straipsnyje sužinosite, kaip atpažinti blusų požymius, kokius pavojus jos kelia ir – svarbiausia – kaip veiksmingai apsisaugoti nuo šių parazitų.
Kas yra šunų blusos ir koks jų gyvenimo ciklas?
Šunų blusos – tai mažos, be sparnų kraujasiurbės vabzdžių rūšys, kurios gyvena ant šunų ir kitų gyvūnų, minta jų krauju. Dažniausiai ūkiuose sutinkama šunų blusa (Ctenocephalides canis), tačiau dažnai galima aptikti ir katinų blusą (Ctenocephalides felis), kuri taip pat mėgsta šunis. Šie parazitai yra apie 2–3 mm ilgio, tamsiai rudos spalvos, kūnas plokščias, kas leidžia lengvai judėti per šuns kailį.
Šunų blusos pasižymi išskirtiniu gebėjimu šokinėti – jos gali šokti net iki 30 cm aukščio ir 45 cm ilgio, todėl lengvai pereina nuo gyvūno prie kito arba į aplinką. Jų gyvenimo ciklas nuo kiaušinėlio iki suaugusios blusos gali trukti nuo 2 sav. iki kelių mėnesių. Jų gyvenimo ciklas yra sudarytas iš 4 stadijų.
- Kiaušinėliai: suaugusios blusos deda kiaušinėlius ant gyvūno kailio, tačiau jie dažnai nukrinta į gyvūno guolį, patalynę ar žemę aplink ūkį. Kiaušinėliai yra labai smulkūs ir balti, todėl juos sunku pastebėti plika akimi.
- Lervos: iš kiaušinėlių išsiritusios lervos yra mažos, baltos, judrios ir minta organinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, blusų išmatomis (krauju), negyvomis odos dalelėmis ir kitomis organinėmis liekanomis. Lervos gyvena patalynėje, šuns guolyje ar dirvoje.
- Lėliukės: po to, kai lervos užauga, jos susisuka į tvirtą apsauginį apvalkalą ir tampa lėliukėmis. Tai nejudri, pereinamojo vystymosi stadija tarp lervos ir suaugusios blusos. Lėliukės gali išlikti ramybės būsenoje nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar ilgiau, kol aplinkos sąlygos (temperatūra, drėgmė, vibracijos, gyvūnų kvapai) signalizuoja, kad laikas išsiristi. Lėliukė saugo vystymosi stadiją nuo išorinių poveikių, todėl blusų naikinimas turi apimti ne tik gyvūną, bet ir aplinką, kurioje jis gyvena.
- Suaugusios blusos: išsirita iš lėliukių ir iš karto ieško gyvūno, iš kurio gali siurbti kraują. Suaugusios blusos gali gyventi ant šuns nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.
Kaip atpažinti, kad jūsų šuo turi blusų?
Šunų blusos gali sukelti šunims nemažai diskomforto, tačiau jų buvimo požymiai ne visada būna akivaizdūs. Todėl svarbu žinoti pagrindinius simptomus ir ženklus, pagal kuriuos galima laiku pastebėti užsikrėtimą šiais parazitais.
Pagrindiniai šunų blusų požymiai:
- Intensyvus kasymasis ir graužimas. Šunys, užsikrėtę blusomis, dažnai nuolat kasosi, laižo ar graužia tam tikras kūno vietas, ypač kirkšnies, pilvo, uodegos ir pažastų srityse. Tai atsiranda dėl blusų įkandimų sukeltos alerginės reakcijos arba dėl odos dirginimo.
- Paraudusi, sudirgusi oda. Dėl dažno kasymosi oda gali būti paraudusi, sudirgusi, netgi išberta mažais mazgeliais ir žaizdelėmis. Tokia oda yra labiau pažeidžiama infekcijų.
- Maži juodi taškeliai ant kailio – blusų išmatos. Šios blusų išmatos, dar vadinamos „blusų nešvarumais“ atrodo kaip smulkios juodos dėmelės. Norint patikrinti, galima surinkti šiek tiek kailio ir sudrėkinti jį baltu popieriniu rankšluosčiu: jei dėmelės tampa rausvai rudos, tai yra blusų išmatos, sudarytos iš kraujo liekanų.
- Matomos blusos. Kartais ant šuns kailio galima pamatyti ir pačias blusas: jos greitos, mažos, tamsios, dažnai šokinėjančios. Dažniausiai jos būna už ausų, uodegos pamate, prie kaklo ar pilvo.
- Plaukų slinkimas ir kailio praradimas. Dėl nuolatinio odos dirginimo ir alerginių reakcijų gali pradėti slinkti šuns kailis, ypač tose vietose, kur dažniausiai įkanda blusos.
- Blusų sukeltas alerginis dermatitas. Kai kurie šunys yra alergiški blusų seilėms, todėl įkandimai sukelia stiprią alerginę reakciją, kuri pasireiškia intensyviu niežuliu, odos uždegimu, žaizdomis ir netgi šašais.
- Svarbu! Jeigu pastebite vieną ar kelis iš šių požymių, rekomenduojame kuo greičiau kreiptis į veterinarą. Veterinaras gali atlikti specialų kailio tyrimą ir patvirtinti blusų buvimą, taip pat paskirti tinkamą gydymą.
Kaip naikinti šunų blusas?
Šuns gydymas. Visų pirma, supratus, kad jūsų šuo turi blusų, patariame pasikonsultuoti su veterinaru, kuris padės pasirinkti tinkamiausias priemones, atsižvelgiant į šuns sveikatos būklę, jo amžių, svorį ir gyvenamąją aplinką. Rinkoje galite rasti daug saugių ir veiksmingų veterinarinių preparatų nuo šunų blusų:
- lašiukai: tepami ant odos ties sprandu; veikia kelias savaites, naikina esamas blusas ir apsaugo nuo naujo užsikrėtimo;
- purškalai: tiesiogiai purškiami ant šuns kailio; veikia greitai, tačiau reikalingas papildomas atsargumas, ypač naudojant jautriems ar jauniems gyvūnams;
- geriamieji preparatai (tabletės): veikia sisteminiu būdu per kraują, dažnai užtikrina ilgalaikę apsaugą;
- antkakliai nuo blusų: išskiria veikliąsias medžiagas, kurios veikia repelentiškai arba naikina parazitus kontaktiniu būdu.
Aplinkos tvarkymas ir priežiūra. Kadangi šunų blusos didžiąją gyvenimo ciklo dalį praleidžia ne ant gyvūno, o aplinkoje (guoliuose, patalynėje, grindyse ir jų tarpuose), būtina atlikti šiuos veiksmus:
- reguliarus siurbimas: dulkių siurbliu siurbkite grindis, kilimus, baldus ir gyvūnų guolius. Po kiekvieno siurbimo maišelį reikia išmesti arba ištuštinti, nes jame gali būti gyvų kiaušinėlių ar lervų.
- skalbimas karštu vandeniu: gyvūno guolį, antklodes, užtiesalus rekomenduojama skalbti ne rečiau kaip kartą per savaitę 60 °C temperatūroje.
- aplinkos apdorojimas insekticidais: naudojamos specialios aplinkai skirtos priemonės (purškalai, dūminės kapsulės, dulkių milteliai), kurios naikina blusų kiaušinėlius, lervas ir suaugėlius.
Prevencijos taikymas. Norint apsaugoti šunį nuo šunų blusų atkryčio, svarbu nuolat taikyti profilaktines priemones:
- reguliariai naudoti profilaktinius lašiukus, antkaklius ar tabletes;
- apriboti kontaktą su benamiais ar laukiniais gyvūnais, kurie gali pernešti blusas;
- vasaros sezono metu dažniau tikrinti šuns kailį, ypač po pasivaikščiojimų pievose ar miškuose;
- nuolat valyti gyvūno aplinką ir guolį, ypač jei gyvenama ūkyje, kur parazitų plitimo rizika yra didesnė.
Ar šunų blusos kanda žmogui?
Nors šunų blusos pirmenybę teikia keturkojams šeimininkams, jos tikrai gali įkąsti ir žmogui, ypač tuomet, kai jų populiacija aplinkoje didelė arba, kai šuo negydomas. Šunų blusos gali įkasti tris kartus iš eilės, tai vadinama „pusryčiais“, „pietumis“ ir „vakariene“. Todėl svarbu nepamiršti, kad šunų blusos yra kraujasiurbiai parazitai, jei šalia nėra gyvūno, jos nesibodės pasinaudoti žmogumi, kaip laikinu maisto šaltiniu.
Blusų įkandimai žmonėms dažniausiai pasireiškia šiais požymiais:
- maži, raudoni bėrimai ar mazgeliai, dažniausiai susitelkę grupelėmis ar tiesia linija;
- niežulys, kuris gali būti gana stiprus ir nemalonus;
- įkandimai dažniausiai būna kojų srityje (blusos šoka nuo grindų ar kilimo) arba ties tuo drabužių kraštu, kur yra susilietimas su kūnu, pavyzdžiui, ties kojinėmis ar liemeniu;
- kai kurie žmonės į blusų įkandimus reaguoja jautriau, atsiranda stipresnis uždegimas, patinimas ar net alerginė reakcija; o dėl nuolatinio kasymosi gali išsivystyti antrinė bakterinė infekcija.
Ar šunų blusos gali pernešti ligas?
Šunų blusos, kaip ir kitos blusų rūšys, gali būti įvairių ligų pernešėjos. Nors rimtų užsikrėtimų tikimybė šunų aplinkoje nėra itin dažna, vis dėlto egzistuoja rizika susirgti šiomis ligomis:
- dipilidiozė – tai helmintinė liga, kurią sukelia kaspinuotis Dipylidium caninum. Šunys (ir retais atvejais vaikai) gali užsikrėsti prariję blusą, kuri yra šio parazito tarpinis šeimininkas.
- blusų alerginis dermatitas – žmonėms tai pasireiškia rečiau nei šunims, bet jautresniems asmenims gali pasireikšti stipri odos reakcija.
- bakterinės infekcijos – pvz., Bartonella henselae, sukelianti „katės nagų ligą“, gali būti pernešama blusų, nors dažniausiai susijusi su katėmis.
Geriausia žmogaus apsauga nuo blusų įkandimų – veiksmingas blusų kontrolės procesas visoje aplinkoje. Kadangi šaltinis dažniausiai yra šuo arba kita namuose gyvenanti gyvūnija, svarbu:
- nuolat taikyti prevencines priemones gyvūnams;
- reguliariai valyti namų aplinką, ypač kilimus, baldus, grindų siūles, šuns guolį;
- po kontakto su gyvūnu ar jų aplinka kruopščiai plauti rankas ir vengti sąlyčio su drabužiais, kuriuose gali būti blusų.
Kaip ūkyje apsaugoti šunis ir aplinką nuo šunų blusų?
Ūkio aplinka – tai ne tik šuns gyvenamoji vieta, bet ir galimas šunų blusų plitimo centras. Dėl nuolatinio kontakto su kitais gyvūnais, atviros aplinkos, pakratų, tvartų ir šėrimo zonų, blusos ūkyje gali greitai išplisti, jei nėra taikoma nuolatinė prevencija.
- Prevencinės priemonės šuniui – reguliariai ir ištisus metus. Lašiukai ar tabletės nuo blusų turėtų būti naudojami reguliariai, kas 4–8 savaites, priklausomai nuo priemonės. Dėl kontakto su kitais gyvūnais ir nuolatinio buvimo lauke šunys ūkyje yra labiau pažeidžiami, tad priemones naudoti būtina ne sezoniškai, o visus metus. Antkakliai nuo parazitų – praktiškas sprendimas ūkinio šunims, kurie daug laiko praleidžia lauke. Jie užtikrina ilgalaikę apsaugą (iki 8 mėn.) ir netrukdo gyvūno judėjimui ar darbui.
- Tvarto, šunidės ir aplinkos priežiūra. Keiskite pakratus (šiaudus, drožles, kilimėlius) bent kartą per savaitę, nes blusos ir jų lervos vystosi šiltose, drėgnose vietose. Taip pat reguliariai valykite šunidę ir greta jos esančias zonas, naudokite tam skirtus veterinarinius preparatus skirtus aplinkai valyti. Jie naikina ne tik suaugusias šunų blusas, bet ir kiaušinėlius, lervas bei lėliukes. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas plyšiams, lentų sujungimams, kur blusos gali slėptis.
- Saulės šviesa – natūralus naikintojas. Kiek tik leidžia galimybės, leiskite šunidėms ir guoliams išdžiūti saulėje, ypač jo jų išvalymo. Šviesa ir sausra stabdo lervų vystymąsi.
- Kontrolės taikymas visame ūkyje. Jei ūkyje laikote katinus, vištas, ožkas ar kitus gyvūnus, blusų kontrolę būtina taikyti visiems. Katinai ypač dažnai perneša blusas tarp skirtingų pastatų ar gyvūnų grupių. Taip pat, jei į ūkį atkeliauja naujas šuo ar katė, pirmiausia patikrinkite juos dėl blusų, o prireikus – atlikite gydymą prieš leisdami gyvūną į bendrą teritoriją. Užtikrinkite, kad šuo nemiegotų kartu su gyvuliais. Blusos gali persimesti nuo šuns ant veršelių, ėriukų ar net į vištų lizdus, ypač, jei tvartas šiltas ir drėgnas.
- Reguliariai tikrinkite šunis dėl blusų. Apžiūrėkite šuns kailį bent kartą per savaitę, ypač po darbų laukuose, sargavimo naktį ar pasibuvimo prie kitų gyvūnų. Primename, kad blusas dažniausiai galima rasti prie uodegos pagrindo, pažastyse, pilvo apačioje – ten, kur kailis retesnis. Pastebėjus juodus „smėlio grūdelius“ (blusų fekalijas) ar šuns kasymąsi – verta nedelsti.
Šaltiniai:
https://www.healthline.com/health/can-fleas-live-on-humans
https://www.pestworld.org/pest-guide/fleas/dog-flea
https://nexgard.com.au/dog-parasites/fleas/what-do-fleas-look-and-how-do-i-spot-them
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.