Elnių auginimas Lietuvoje: kaip pradėti ir ar verta?

Turinys

Elnių auginimas Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį tapo viena sparčiausiai augančių alternatyvaus ūkininkavimo krypčių. Šie didžiuliai, grėsmingi, tačiau kartu ir grakštūs gyvūnai vis dažniau sutinkami ne tik miškuose, bet ir privačių ūkių aptvaruose. Elnininkystė suteikia galimybę uždirbti iš aukštos kokybės mėsos, ragų, kailių ir kitų produktų, tačiau reikalauja rimtų pradinių investicijų bei kruopštaus planavimo. Ar verta imtis šio netradicinio verslo? Kokios paramos galima tikėtis iš valstybės? Apie tai ir kalbėsime šiame straipsnyje.

Elnių auginimas Lietuvoje: trumpa apžvalga

Elnių auginimas Lietuvoje nėra visiškai nauja veikla – pirmieji bandymai juos laikyti aptvaruose prasidėjo dar sovietmečiu, septintajame–aštuntajame dešimtmetyje. Tačiau tikrasis elnininkystės pakilimas prasidėjo po Nepriklausomybės atkūrimo, kai ūkininkai pradėjo ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių. Šiandien Lietuvoje aptvaruose laikoma kelių tūkstančių elnių, o augintojų skaičius kasmet didėja.

Lietuvos klimatas ir gamtinės sąlygos puikiai tinka elnių auginimui. Šie gyvūnai gerai prisitaiko prie mūsų žiemų, mėgsta miškingas vietoves ir nesunkiai ištveria šaltį. Taurusis elnias (Cervus elaphus) – dažniausiai Lietuvoje auginama elninių rūšis, pasižyminti geru prisitaikymu prie vietinių sąlygų ir vertingais produktais.

Kodėl elnių auginimas domina ūkininkus?

Elnių auginimas suteikia kelias verslo galimybes vienu metu. Tai ne tik mėsos gavyba, bet ir galimybė prekiauti veisliniais gyvūnais, pardavinėti ragus, organizuoti kaimo turizmą ar net tiekti gyvūnus medžioklės ūkiams.

Vertinga dietinė mėsa. Elnių mėsa – tai delikatesinis produktas, kurio paklausa tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nuolat auga. Elniena pasižymi nepaprastomis dietinėmis savybėmis – joje labai mažai cholesterolio ir riebalų, tačiau daug baltymų. Tai idealus pasirinkimas sveikos mitybos šalininkams ir žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių problemų. Skerdenos išeiga siekia apie 55–60 procentų, kas yra puikus rodiklis. Elniena rinkoje parduodama apie 7–9 eurus už kilogramą gyvo svorio, o paruošti gaminiai – kur kas brangiau.
Ragai – vertingas produktas. Elnių ragai, ypač jaunų patinų vadinamieji pantai (dar nesuragėję, minkšti ragai), yra ypač vertinami tradicinėje medicinos praktikoje, ypač Azijos šalyse. Iš pantų gaminami vaistiniai preparatai, maisto papildai, ekstraktai. Pantų vertė priklauso nuo jų svorio ir kokybės – geros kokybės pantai gali kainuoti nuo kelių šimtų iki tūkstančių eurų. Suragėję ragai naudojami dekoratyviniams dirbiniams, baldų gamybai, papuošalams.
Veislinių gyvūnų prekyba. Daugelis augintojų uždirba parduodami veislinius elnius kitiems ūkiams arba medžiotojų klubams. Kokybiškos veislinės patelės kainuoja 400–800 eurų, o veisliniai patinai su gerais ragais – ir iki kelių tūkstančių eurų. Medžiotojų klubai perka elnius, norėdami praturtinti savo medžioklės plotų fauną ir suteikti medžiotojams galimybę medžioti vertingus trofėjinius gyvūnus.
Kaimo turizmas ir papildoma veikla. Vis daugiau elnių augintojų organizuoja ekskursijas į savo ūkius, kur lankytojai gali iš arti pamatyti šiuos įspūdingus gyvūnus. Tai ypač populiaru šeimoms su vaikais ir mokyklinėms grupėms. Tokia papildoma veikla ne tik atneša pajamų, bet ir populiarina elnininkystę visuomenėje.

Nuo ko pradėti auginti elnius?

Elnių auginimas prasideda nuo kruopštaus planavimo ir tinkamo aptvaro įrengimo. Tai viena didžiausių pradinių investicijų, tačiau be jos nieko nepasieksite.

Žemės plotas ir aptvaro reikalavimai. Intensyviu būdu auginant vienam elniui reikia skirti ne mažiau kaip 50 kvadratinių metrų ploto, tačiau praktikoje rekomenduojama dar daugiau – apie 100 kvadratinių metrų vienam gyvūnui. Tai reiškia, kad 20 elnių bandai optimaliausia turėti bent 2 hektarus aptvarų ploto. Teritorija turi būti sausa arba drenuota, geriausia – su miškingos vietovės fragmentais, kur elniai galėtų pasislėpti nuo vasaros karščio ar žiemos vėjų.

Aptvaro tvora turi būti pakankamai aukšta – ne žemesnė kaip 2,5 metro, nes elniai puikiai šoka. Tvirta tvora apsaugo ne tik nuo gyvūnų pabėgimo, bet ir nuo laukinių plėšrūnų įsibrovimo. Būtina įrengti patalpas, kur elniai galėtų slėptis nuo prastų oro sąlygų – pašiūres, stoginę arba bent lengvą ūkinį pastatą.

Šėrimas ir priežiūra. Elniai – nepriklausomi gyvūnai, vasarą puikiai išsiverčiantys ganydamiesi žolėje. Žiemą jiems būtinas papildomas šėrimas – šienas, avižos, runkeliai, kukurūzai, topinambai. Svarbu užtikrinti, kad gyvūnai turėtų prieigą prie gėlo vandens ir druskos laižyklų. Elniai mėgsta ir šakotus pašarus – beržo, ievos, uosio šakeles.

Žiemą elniai ištveria net 30 laipsnių šaltį, tad šildyti patalpų nereikia. Svarbiausia – apsaugoti nuo drėgmės ir skersvėjų. Patyrę augintojai teigia, kad išlaikyti elnią per metus atsieina panašiai kaip paprastą gyvulį, tačiau pelnas iš mėsos ir ragų būna kur kas didesnis.

Bandos formavimas ir veisimas. Pradedantiesiems rekomenduojama įsigyti 3–5 pateles ir vieną veislinį patiną. Elnių rujojimo laikas – rugsėjo pabaiga ir spalis, kai patinai tampa ypač aktyvūs ir garsiai staugiantys. Patelės jauniklius veda gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, po maždaug 8 mėnesių nėštumo. Paprastai gimsta vienas jauniklis, kuris pirmosiomis dienomis slapstosi tankumynuose, o motina jį lanko šėrimui. Po kelių savaičių jauniklis juda jau drąsiau kartu su banda.

Svarbiausia, kad veisimas būtų suplanuotas – tai leidžia išvengti vėlyvų jaunikių, kurie žiemą būna silpnesni. Nuo gruodžio pradžios patiną geriausia atskirti nuo patelių.

Ar elnių auginimas yra pelningas?

Elnių auginimas – ne greitos grąžos verslas. Pirmuosius kelerius metus reikės investuoti į infrastruktūrą, bandos formavimą, o pajamos bus minimalios. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje verslas tampa pelningas, nes banda auga natūraliai – kiekviena patelė kasmet veda jauniklius.

Pajamų šaltiniai įvairūs: mėsos pardavimas, veislinių gyvūnų prekyba, ragų realizavimas, kaimo turizmo paslaugos. Daugelis augintojų pabrėžia, kad svarbu turėti įvairias pajamų struktūras, nes viena prekės rūšis negali užtikrinti stabilumo.

Elnių auginimas taip pat suteikia asmeninį pasitenkinimą. Tai ne tik verslas, bet ir galimybė bendrauti su gamta, stebėti gyvūnų elgesį, dalintis patirtimi su bendraminčiais.

Parama elnių auginimui: kokių galimybių tikėtis?

Nors elnių auginimas Lietuvoje vis labiau populiarėja, parama šiam sektoriui vis dar kelia nemažai klausimų. Didžiausia problema – elnių augintojai nėra prilyginami tradicinių ūkinių gyvūnų augintojams, todėl gauna mažiau paramos nei, pavyzdžiui, galvijų ar avių ūkiai.

Paramos skaičiavimo problematika. Dabartinė paramos sistema elnių augintojams palankesnė nei prieš dešimtmetį, tačiau vis dar toli gražu ne tokia, kokios norėtųsi. Pagal galiojančią tvarką, elnių augintojams kompensacija už kurą skaičiuojama taip pat kaip ir egzotinių gyvūnų augintojams – tik 5 litrai už gyvūną, kai karvių augintojams – 125 litrai už gyvulį. Pagal ES reikalavimus, viena karvė prilyginama penkiems elniams, nors realios auginimo sąnaudos panašios.

Elnių augintojai gauna išmokas už ganyklų ir daugiamečių pievų plotus, tačiau parama skaičiuojama pagal hektarus, o ne pagal gyvūnų skaičių. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo bandos dydžio, paramą lemia tik deklaruojamas žemės plotas.

Galimos paramos priemonės. Nepaisant apribojimų, elnių augintojai gali pasinaudoti keletu ES ir nacionalinės paramos priemonių:

Investicijos į žemės ūkio valdas. Ši intervencinė priemonė skirta ūkio infrastruktūros kūrimui ir modernizavimui. Galima gauti paramą aptvarų įrengimui, pašarų sandėliams, technikos įsigijimui. Didžiausia parama gali siekti iki 1 milijono eurų, o paramos intensyvumas – iki 50 procentų tinkamų finansuoti išlaidų.
Parama smulkiems ir labai smulkiems ūkiams. Smulkiems ūkiams (VED nuo 16 001 iki 30 000 eurų) skiriama iki 200 000 eurų, labai smulkiems (VED iki 16 000 eurų) – iki 100 000 eurų. Paramos intensyvumas gali siekti net 65–85 procentus.
Jaunųjų ūkininkų parama. Jauniems žmonėms (iki 40 metų), pradedantiems ūkinę veiklą, paramos intensyvumas gali būti padidintas papildomai 15–20 procentų. Tai puiki galimybė jaunimui pradėti netradicinį verslą.
Išmokos už ganyklas ir pievas. Kaip ir kiti ekstensyvios gyvulininkystės ūkininkai, elnių augintojai gauna tiesiogines išmokas už ganyklų ir daugiamečių pievų plotus pagal bendrąją žemės ūkio politiką.

Ką reikia žinoti prieš pradedant?

Prieš nuspręsdami auginti elnius, atsakykite sau į šiuos klausimus: Ar turite pakankamai žemės? Ar esate pasiruošę investuoti kelis dešimtis tūkstančių eurų? Ar turite laiko kasdienei priežiūrai? Ar pasirengę laikytis veterinarijos ir aplinkosaugos reikalavimų?

Būtina gauti leidimą laikyti laukinius gyvūnus, laikytis Laukinių gyvūnų laikymo taisyklių, reguliariai bendradarbiauti su veterinarais ir aplinkosaugininkais. Tai ne paprasti gyvuliai – tai laukiniai gyvūnai, reikalaujantys ypatingo požiūrio ir atsakomybės.

Elnių auginimas Lietuvoje – tai perspektyvi, bet reikli ūkininkavimo kryptis. Ji suteikia galimybę uždirbti iš aukštos vertės produktų, diversifikuoti ūkio veiklą ir mėgautis buvimu gamtoje. Nors valstybės parama dar nėra tokia, kokios norėtųsi, galimybės yra ir jas tikrai verta išnaudoti. Svarbiausias dalykas – gerai suplanuoti, turėti aiškią viziją ir būti pasirengusiam kantriai dirbti kelių metų perspektyvoje.

Šaltiniai: