Ankštiniai augalai Lietuvoje vis dar auginami mažesniais plotais, tačiau jų svarba sparčiai auga. Jie ne tik praturtina dirvožemį azotu ir prisideda prie tvaresnės sėjomainos, bet ir siūlo alternatyvą importuojamiems baltymams. Vis dėlto šių augalų kelias į platesnį pripažinimą nėra lengvas: ūkininkams tenka susidurti su derliaus svyravimais, kainų nepastovumu bei konkurencija su pigia soja. Ar ekologinė nauda ir Europos Sąjungos parama padės ankštiniams augalams išaugti iš nišinės kultūros į strateginę žemės ūkio kryptį?
Ankštiniai augalai: kaip keičiasi jų auginimo situacija Lietuvoje?
Pastarųjų metų statistika aiškiai rodo, kad ankštinių augalų reikšmė Lietuvoje didėja. 2020 m. jų plotas siekė apie 134 tūkst. ha, 2021 m. – jau 157 tūkst. ha, o 2022 m. stebėtas laikinas sumažėjimas iki 147 tūkst. ha. Vis dėlto vėliau augimas atsinaujino – 2023 m. ankštiniais apsėta daugiau kaip 176 tūkst. ha, o 2024 m. pasiektas rekordinis rodiklis – 221 tūkst. ha. Tai reiškia, kad per ketverius metus plotai padidėjo beveik 65 %. Tokia dinamika rodo ne tik augantį ūkininkų susidomėjimą šiomis kultūromis, bet ir jų stiprėjančią reikšmę šalies pasėlių struktūroje. Nors ankštiniai vis dar sudaro palyginti nedidelę bendro pasėlių ploto dalį, spartus augimas leidžia juos vertinti kaip vieną iš perspektyviausių Lietuvos augalininkystės krypčių, ypač atsižvelgiant į jų ekologinę naudą ir augančią paklausą tiek pašarų, tiek maisto rinkose.
Ankštinių augalų pasėlių plotai Lietuvoje
Ankštiniai augalai: jų auginimo situacija Europos Sąjungoje
Europos Sąjungoje ankštinių augalų plotai ir gamyba pastarąjį dešimtmetį nuosekliai didėja. Eurostat duomenys rodo, kad daugiausia auginami žirniai ir lauko pupos, mažesnę dalį sudaro lęšiai bei avinžirniai. Vis dėlto bendrame pasėlių balanse ankštiniai vis dar tesudaro kelis procentus, tad išlieka nišinė kultūra.
Europos Komisijos (DG AGRI) vertinimu, 2023/2024 m. baltyminių kultūrų pasiūla siekė apie 4,9 mln. tonų, tai yra maždaug 8 % daugiau nei pastarųjų penkerių metų vidurkis. Didžiausi gamybos augimo tempai fiksuojami Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje, kur ankštinių augintojai aktyviai pasinaudojo ES teikiama parama ir augančia vietinių baltymų paklausa. Tokia dinamika rodo, kad ankštiniai augalai įgauna vis svarbesnį vaidmenį siekiant sumažinti priklausomybę nuo importinės sojos ir užtikrinti tvaresnį žemės ūkį Europoje.
Kaip ankštiniai augalai praturtina dirvožemį?
Ankštiniai augalai užima ypatingą vietą tvarios žemdirbystės sektoriuje dėl savo gebėjimo biologiniu būdu fiksuoti azotą. Jų šaknų mazgeliuose gyvenančios Rhizobium bakterijos gali per metus sukaupti nuo 15 iki 300 kg/ha azoto, priklausomai nuo ankštinių augalų rūšies ir aplinkos sąlygų. Dar įdomiau yra tai, kad reikšminga šio azoto dalis, vidutiniškai 30–60 kg/ha, lieka dirvoje, kaip azoto likutis, prieinamas sekančiam pasėliui. Tai leidžia ženkliai sumažinti sintetinių azoto trąšų poreikį, kartu sumažinant ir ūkininkavimo sąnaudas bei azoto junginių nuotėkį į aplinką.
Ankštiniai augalai pagerina ir dirvožemio organinės kilmės balansą. Jų šaknys ir liekanos skatina humuso kaupimąsi, o gilesnės šaknų sistemos užtikrina geresnį vandens infiltravimą ir sulaikymą, sumažina eroziją bei paviršinio dirvos sluoksnio degradaciją. Tokiu būdu ankštiniai augalai tampa ne tik baltymų šaltiniu, bet ir dirvos sveikatos atkūrėjais.
Ne ką mažesnis ankštinių augalų indėlis yra ir biologinės įvairovės palaikyme. Įtraukus ankštinius augalus į pasėlių struktūrą yra skatinama mikrobiotos įvairovė, nes didesnis šaknų eksudatų kiekis maitina mikroorganizmus ir plečia jų bendriją. Kartu, jų žiedai yra vertingas nektaro šaltinis tokiems apdulkintojams, kaip bitės ir laukiniai vabzdžiai.
Kodėl ankštiniai augalai tokie svarbūs sėjomainoje?
Moksliniai tyrimai rodo, kad įtraukus ankštinius augalus į sėjomainą, stipriai pagerėja visos agrosistemos sveikata. Tyrimai rodo, kad ankštiniai augalai pertraukia ligų ir kenkėjų vystymosi ciklus, ypač tuos, kurie būdingi javams. Pavyzdžiui, sumažėja javams būdingų grybelinių ligų intensyvumas, jei tarp javų sėjami ankštiniai augalai.
Ekspertai taip pat pabrėžia, kad ankštinių integravimas į pasėlių rotacijas padeda sumažinti ir piktžolių augimą, nes keičiant augalų struktūrą bei vegetacijos laiką, nutrūksta daugelio piktžolių plitimo dėsningumai.
Praktinė patirtis sukaupta Kanadoje atskleidė, kad pupos, lęšiai ar liucernos, įtrauktos į sėjomainą, pagerina ir vėliau auginamų javų derlingumą: dirvožemis jau praturtintas azotu, sumažėja ligų užkrato lygis, o piktžolių konkurencija sumažėja dėl pakitusios pasėlių struktūros. Tai patvirtina ir naujausios inovacijos: kuriami ankštinių genotipai, kurie geriau konkuruoja su piktžolėmis, nes greičiau vysto lapiją ir efektyviau naudoja šviesą bei maisto medžiagas.
Ankštiniai augalai ir javų derinimas: naujos galimybės ar iššūkiai?
Ankštiniai augalai gali suteikti dar didesnės naudos ūkiui, kai jie auginami kartu su javais – tokia praktika vadinama intercropping. Tyrimai rodo, kad ši sistema pagerina azoto įsisavinimą, stiprina dirvožemio mikrobiotą ir sumažina sintetinių trąšų bei pesticidų poreikį. Tokiu būdu dirvožemyje daugėja naudingų mikroorganizmų: azotą fiksuojančių, fosforą tirpdančių bei augalus apsaugančių nuo patogenų, o kartu gerėja pagrindiniai dirvožemio rodikliai: organinės anglies, azoto, fosforo ir kalio kiekiai. Be to, įvairialypiai pasėliai tampa atsparesni klimato svyravimams ir ligoms.
Praktiniai bandymai rodo, kad javų ir ankštinių derinimas gali padidinti bendrą žemės naudojimo efektyvumą; žemės ekvivalento santykis (LER) tokiose sistemose dažnai siekia 1,4–1,6, tai reiškia, kad iš to paties ploto gaunama iki 60 % daugiau produkcijos nei monokultūroje. Pavyzdžiui, kukurūzų ir sojų sistema dažnai sukuria abipusę naudą, o kukurūzų ir žemės riešutų deriniuose pranašumas dažnai priklauso nuo tinkamo šešėliavimo ir azoto valdymo, nes perteklinis azotas gali slopinti ankštinių gebėjimą fiksuoti azotą.
Vis dėlto intercropping neapsieina be iššūkių. Mišriems pasėliams reikalinga specializuota sėjimo ir derliaus nuėmimo technika, sudėtingesnis tampa augalų apsaugos priemonių parinkimas, o tiekimo grandinės dar nėra pritaikytos mišriems produktams realizuoti. Taip pat pastebimas mokslinių tyrimų trūkumas mažiau paplitusioms kultūrų poroms, tokioms kaip lubinai, grikiai ar tritikalė (Tritikalė (lot. × Triticosecale) – tai kviečių (Triticum) ir rugių (Secale) hibridas, sukurtas siekiant suderinti kviečių derlingumą su rugių atsparumu. Lietuvoje daugiausia auginama kaip pašarinė kultūra). Todėl ankštinių augalų ir javų derinimas šiandien laikomas viena iš pažangiausių, bet dar tobulintinų agroekologinių praktikų, galinčių reikšmingai prisidėti prie tvarios žemdirbystės ateities.
Kaip ankštiniai augalai gali padėti sumažinti klimato kaitą?
Ankštiniai augalai yra laikomi viena iš perspektyviausių kultūrų, mažinant žemės ūkio poveikį klimato kaitai. Pagrindinis jų privalumas – tai gebėjimas apsieiti be sintetinių azoto trąšų, kurios yra viena didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių. Ekspertai pabrėžia, kad netinkamas azoto valdymas atsakingas už maždaug 25 % žemės ūkio emisijų. Todėl ankštinių augalų integracija į sėjomainą yra tiesioginis būdas šią naštą sumažinti. O mažėjant mineralinių trąšų naudojimui, kartu mažėja ir azoto suboksido (N₂O) išsiskyrimas – tai vienos stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Stagnari ir kt. (2017) pabrėžia, kad ankštiniai augalai ne tik mažina emisijas, bet ir aktyviai prisideda prie anglies sekvestracijos. Jų šaknų sistema ir organinės liekanos didina dirvožemio organinės kilmės kiekį, gerina humuso balansą ir ilgainiui padeda atkurti pažeistus dirvožemius. Saskatchewano žemdirbių patirtis rodo, kad daugiametės ankštinės kultūros pagerina dirvožemio vandens sulaikymą, kas daro ūkius atsparesnius sausroms ir ekstremaliems kritulių svyravimams.
Naujos inovacijos, aptartos Genetic Literacy Project (2024), siekia dar labiau išnaudoti ankštinių augalų potencialą klimato kaitos kontekste. Kuriamos pupelių ir lęšių veislės, kurios efektyviau fiksuoja azotą bei geriau toleruoja klimato stresą, pvz., aukštą temperatūrą ar drėgmės stygių. Tokie augalai galėtų ne tik stabilizuoti derlių, bet ilgainiui ir sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro pagrindu gaminamų trąšų.
Ankštiniai augalai – žaliava biomedžiagoms ir bioenergijai?
Nors ankštiniai augalai dažniausiai siejami su maistu ir pašarais, tyrimai rodo, kad jie gali tapti ir svarbia žaliava pramonei. Voisin ir kt. (2014) pabrėžia, kad ankštinių sėklose ir augalinėje masėje slypi potencialas kurti biomedžiagas: baltymus, skaidulas ir pluoštą, tinkamus bioplastikų, kompozitinių medžiagų ar trąšų gamybai. Be to, ankštinių liekanos: šaknys, stiebai, šiaudai, gali būti naudojami bioenergijai: biokuro ar bioetanolio gamybai, taip prisidedant prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros.
Vis dėlto ši sritis dar tebėra plėtros stadijoje. Pagrindinės kliūtys – tai ribotas tiekimo grandinių išvystymas, pritaikytų veislių stoka ir poreikis įvertinti ekonominį šių rinkų tvarumą. Todėl mokslininkai pabrėžia, kad multifunkcinis ankštinių panaudojimas (maistas + pašarai + biomedžiagos + bioenergija) galėtų stipriai padidinti šių augalų ekonominį ir ekologinį patrauklumą. ES politikos priemonės, nukreiptos į inovacijas ir investicijas šiose srityse, gali atverti naujas galimybes ūkininkams bei sustiprinti ankštinių vaidmenį tvarioje žemdirbystėje.
Ankštiniai augalai, kaip maistinės vertės ir ekonominio potencialo šaltinis
Ankštiniai augalai yra vienas svarbiausių augalinių baltymų šaltinių, todėl jų reikšmė mitybos ir ekonomikos kontekste nuolat auga. Remiantis Stagnari ir kt. (2017), ankštinių sėklos vidutiniškai turi 20–40% baltymų, taip pat, daug skaidulų, mineralinių medžiagų (geležies, kalcio, magnio) ir vitaminų. Tokia sudėtis daro juos nepakeičiamais tiek gyvulininkystės pašaruose, tiek žmonių mityboje.
Europos nevyriausybinės organizacijos „Agricultural and Rural Convention 2020“ (ARC2020) ekspertai pabrėžia, kad ankštiniai ne tik prisideda prie sveikesnės mitybos, bet ir padeda mažinti priklausomybę nuo importinių baltymų, ypač sojos, kurios gamyba susijusi su miškų naikinimu ir didelėmis emisijomis.
Genetic Literacy Project (2024) akcentuoja tai, kad šiuolaikinės selekcijos inovacijos leidžia kurti lęšių, avinžirnių ir pupų veisles, turinčias dar didesnį baltymų kiekį ar geresnį virškinamumą, todėl auga jų patrauklumas augalinės kilmės baltymų rinkose. Be to, šie augalai gali suteikti pridėtinę vertę maisto pramonei: nuo baltyminių miltų iki augalinių alternatyvų pienui ar mėsai.
Vokietijos žemės ūkio draugijos (DLG) analizėje pabrėžiama, kad nors ankštiniai augalai ES dar laikomi nišiniu produktu, jų rinka sparčiai plečiasi dėl augančios vartotojų paklausos augaliniams baltymams ir sveikesniems produktams. Ankštiniai tampa vis aktualesni maisto pramonės inovacijose – nuo užkandžių iki mėsos analogų, o tai leidžia vertinti juos, kaip aukštos pridėtinės vertės kultūras. Tačiau tam, kad jų potencialas būtų išnaudotas, būtina spręsti konkurencingumo problemas: užtikrinti stabilų derlių, sukurti veiksmingas perdirbimo ir tiekimo grandines bei sumažinti priklausomybę nuo importinės sojos. DLG ekspertų teigimu, tik tada ankštiniai augalai galės išaugti iš nišinės į strateginę Europos žemės ūkio kryptį.
Kokie ekonominiai iššūkiai stabdo ankštinių augalų plėtrą?
Nors ankštiniai augalai suteikia daug ekologinės naudos, jų konkurencingumas rinkoje vis dar yra ribotas. Ūkininkai susiduria su derliaus svyravimais, kuriuos lemia klimato sąlygos: karštis ar sausra žydėjimo metu, išgulimas, jautrumas ligoms ir kenkėjams. Be to, ankštiniai augalai yra silpnesni konkurencijoje su piktžolėmis, ypač pradinėje augimo stadijoje, o herbicidų pasirinkimas – ribotas. To pasekoje, ankštinių auginimo technologija reikalauja itin disciplinuotos sėjomainos, kruopštaus terminų planavimo ir geros lauko higienos (Stagnari ir kt., 2017).
Ekonominiu požiūriu didžiausią iššūkį kelia konkurencija su importine soja, kuri pasaulinėje rinkoje išlieka pigesnė ir lengviau realizuojama. Pasak DLG analizės, vietos ankštiniams trūksta išplėtotos perdirbimo ir logistikos infrastruktūros, o pirkėjų bazė ir kokybės reikalavimai svyruoja pagal paskirtį (maistui ar pašarams), kas lemia, kad ūkininkų pajamos yra sunkiau prognozuojamos.
Vis dėlto, perspektyvų yra. ARC2020 pabrėžia, kad ankštinių plėtrą galėtų sustiprinti rinkos diversifikacija, kooperacija ir sutartinės tiekimo grandinės. Be to, pasitelkus inovacijas selekcijoje ir technologijose, kai kuriamos naujos veislės, geriau toleruojančios sausras, turinčios aukštesnį baltymų kiekį ar spartesnę vegetaciją, jos gali iš esmės pagerinti konkurencingumą (Genetic Literacy Project, 2024).
Finansinė parama ir rinkos modeliai ankštiniams augalams
Tam, kad ankštiniai augalai išaugų iš nišinės kultūros į stabilų rinkos produktą, būtini ne tik agronominiai sprendimai, bet ir tinkami finansiniai bei organizaciniai instrumentai.
DLG analizėje pabrėžiama, kad ūkininkų stabilumą labiausiai užtikrina kooperacija, sutartinės tiekimo schemos ir regioninės vertės grandinės, kurios sumažina kainų svyravimų riziką. Kooperatyvų dėka ūkininkai gali užsitikrinti geresnes supirkimo kainas ir patikimesnį realizacijos kanalą, ypač, kai kalbama apie nišinius ar aukštos kokybės produktus (pvz., maistinius žirnius). Papildomos galimybės atsiveria integruojant ankštinius augalus į ekologines schemas (ekoschemas), pagal kurias ūkininkai gauna finansinę paramą už aplinkosauginius įsipareigojimus, pvz., už sėjomainos įvairinimą ar azoto emisijų mažinimą. Tai tik įrodo, kad rinkos modeliai, derinami su finansinėmis paskatomis, gali sukurti sąlygas ilgalaikei ankštinių plėtrai.
ES parama ankštiniams augalams: kokios galimybės Lietuvoje?
Europos Sąjunga siekia mažinti priklausomybę nuo importinių baltymų, todėl finansinės paramos priemonės yra ypač svarbios ankštinių augalų plėtrai. Lietuvoje ūkininkai gali pasinaudoti keliomis priemonėmis:
- susietoji parama baltyminiams augalams: skiriama už žirnių, pupų ir kitų baltyminių augalų plotus, siekiant paskatinti jų auginimą vietoje;
ekoschemos pagal BŽŪP 2023–2027 m. laikotarpį: mokėjimai už aplinkosauginius įsipareigojimus, tarp jų ir ankštinių įtraukimą į sėjomainą, kas prisideda prie dirvožemio gerinimo bei emisijų mažinimo; - žalinimo ir agroaplinkos priemonės: ankštiniai dažnai laikomi tinkamais augalais įgyvendinti įsipareigojimus dėl biologinės įvairovės ar azoto balansų;
- investicinė parama (per Kaimo plėtros programą): modernių technologijų įsigijimui, kurios reikalingos efektyvesniam ankštinių auginimui ir perdirbimui.
Šios priemonės ne tik padeda sumažinti finansinę riziką ūkininkams, bet ir skatina pereiti prie tvaresnių sėjomainos modelių. Lietuvos atveju ypač svarbi susietoji parama, nes būtent ji labiausiai prisideda prie sparčiai didėjančių žirnių ir pupų plotų.
Ar ankštiniai augalai taps žemės ūkio ateitimi?
Ankštiniai augalai šiandien užima tarpinę padėtį tarp nišinės kultūros ir strateginės žemės ūkio krypties. Ekologiniu požiūriu jų svarba neabejotina – šie augalai gerina dirvožemio būklę, mažina sintetinių trąšų poreikį, palaiko biologinę įvairovę ir padeda mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Ekonominiame kontekste iššūkių tebėra: derliaus svyravimai, konkurencija su importine soja ir nepakankamai išvystyta perdirbimo infrastruktūra riboja jų plėtros tempą.
Vis dėlto perspektyvas lemia keletas svarbių veiksnių. Europos Sąjungos teikiama parama, auganti vartotojų paklausa augaliniams baltymams, kooperacijos plėtra ir maisto pramonės inovacijos sudaro prielaidas ankštiniams augalams tapti reikšminga žemės ūkio šaka. Jei šios kryptys bus sustiprintos derinant jas su pažangia selekcija ir technologijomis, leidžiančiomis pasiekti stabilesnį derlingumą, ankštiniai augalai gali peržengti nišos ribas ir įsitvirtinti kaip vienas iš pagrindinių tvaraus Europos ir Lietuvos žemės ūkio ramsčių.
Šaltiniai:
https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-aplinka-zemes-ukis-ir-energetika-2023/zemes-ukis/augalininkyste
https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=8c32cc85-080c-4da6-b1ee-e6433ee96903#
https://link.springer.com/article/10.1007/s13593-013-0189-y
https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/product/page/TAG00094
https://agriculture.ec.europa.eu/farming/crop-productions-and-plant-based-products/cereals/reducing-plan-protein-deficit-eu_en
https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/tiesiogine-parama/tiesiogines-ismokos-ekologines-sistemos-ekoschemos-2023-2027-m
https://zum.lrv.lt/public/canonical/1744609888/17760/Tiesioginiu%20ismoku%20paramos%20schemos%202025.pdf
https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/bendroji-zemes-ukio-politika/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas-1/priemones-1/kaimo-pletros-priemones-2023-2027-m
https://www.thuenen.de/en/thuenen-topics/plant-production/strengthen-the-cultivation-of-legumes
https://www.dlg.org/en/magazine/legumes-niche-product-or-high-value-crops
https://lidea-seeds.com/news/the-benefits-of-planting-legumes-for-farmers
https://literatur.thuenen.de/digbib_extern/dn065959.pdf
https://www.saskatchewan.ca/business/agriculture-natural-resources-and-industry/agribusiness-farmers-and-ranchers/crops-and-irrigation/soils-fertility-and-nutrients/soil-improvements-with-legumes
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S095937802100100X
https://chembioagro.springeropen.com/articles/10.1186/s40538-016-0085-1
https://www.frontiersin.org/journals/plant-science/articles/10.3389/fpls.2023.1228850/full
https://bmcplantbiol.biomedcentral.com/articles/10.1186/s12870-023-04408-3
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.