Mėsiniai veršeliai ne visada prasčiau auga dėl akivaizdžių ligų, prastų pašarų ar netinkamų laikymo sąlygų. Vis daugiau tyrimų ir ūkių rezultatų analizės rodo, kad prieaugį dažnai stabdo gerokai sunkiau pastebimi veiksniai – lėtinis stresas, netolygus pašaro pasiekiamumas, mikroklimato svyravimai, netinkamas grupavimas ar per vėlai pastebimas augimo sulėtėjimas. Problema ta, kad daugelis šių veiksnių ilgą laiką nesukelia akivaizdžių sveikatingumo problemų, todėl mėsiniai veršeliai vizualiai gali atrodyti sveiki, nors jų augimo efektyvumas jau būna sumažėjęs. Todėl prastesnis prieaugis vis dažniau siejamas ne su viena aiškia klaida, o su kelių mažiau pastebimų veiksnių kombinacija, kuri ilgainiui pradeda riboti veršelių augimo efektyvumą.
Kodėl stresas stabdo mėsinių veršelių augimą?
Mėsinių veršelių prieaugio problemos ūkiuose dažnai pirmiausia siejamos su pašarais, ligomis ar genetika, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ir lėtiniam stresui, kuris ilgą laiką gali likti nepastebėtas. Didžiausia problema ta, kad ši būklė ne visada turi aiškius klinikinius požymius. Mėsiniai veršeliai gali išlikti aktyvūs, turėti apetitą ir neatrodyti sergantys, tačiau jų organizmas tuo metu dalį energijos jau nukreipia ne augimui, o prisitaikymui prie nuolatinės fiziologinės įtampos.
Airijos žemės ūkio tyrimų ir konsultavimo organizacijos Teagasc vykdoma „DairyBeef 500“ programa pabrėžia, kad pereinamieji laikotarpiai, ypač po nujunkymo, perkėlimo į ganyklas ar grupavimo pokyčių, tampa vienu didžiausių streso šaltinių veršelių auginime. Tokiais laikotarpiais vienu metu keičiasi keli svarbūs veiksniai: pašaras, socialinė aplinka, kontaktas su motina, laikymo sąlygos ir konkurencija grupėje.
Svarbu ir tai, kad stresas nebūtinai pasireiškia vienodai visai grupei. Didesniuose ūkiuose dažna problema tampa netolygus veršelių prisitaikymas: stipresni individai greičiau prisitaiko prie pokyčių, o silpnesni ilgiau išlieka fiziologinės įtampos būsenoje. Būtent todėl dalis ūkių susiduria su situacija, kai teoriškai vienodomis sąlygomis laikomi mėsiniai veršeliai pasiekia labai skirtingą prieaugį.
Moksliniuose tyrimuose taip pat akcentuojama socialinės hierarchijos įtaka. Sumaišius skirtingo amžiaus, svorio ar temperamento veršelius, konkurencija dėl pašaro ir girdymo vietų padidėja net ir tada, kai pašarų fiziškai netrūksta. Silpnesni veršeliai dažniau šeriasi trumpiau arba rečiau, todėl ilgainiui formuojasi ne tik mažesnis prieaugis, bet ir netolygus visos grupės augimas.
Papildomą riziką kelia ir karščio stresas. Journal of Dairy Science publikuotuose tyrimuose pabrėžiama, kad net vidutinio intensyvumo šiluminis stresas gali mažinti veršelių pašaro suvartojimą ir bloginti pašarų konversiją dar prieš atsirandant akivaizdiems perkaitimo požymiams. Dėl to vasaros laikotarpiu dalis ūkių pastebi sulėtėjusį prieaugį, nors pašarų racionai ir šėrimo normos išlieka nepakitę.
Viena didžiausių klaidų tampa bandymas vertinti stresą tik pagal akivaizdžius požymius. Jei veršelis neserga, neviduriuoja ir juda aktyviai, dažnai laikoma, kad problema neegzistuoja. Tačiau produktyvumo analizė rodo priešingai – lėtinis stresas pirmiausia paveikia ne sveikatingumo rodiklius, o augimo efektyvumą.
Kodėl mėsiniai veršeliai prasčiau auga net tvarkinguose tvartuose?
Mėsinių veršelių auginime mikroklimatas dažnai vertinamas pernelyg paviršutiniškai: jei tvarte nėra akivaizdaus šalčio, skersvėjo ar didelio purvo kiekio, laikoma, kad sąlygos tinkamos. Tačiau dalis augimo problemų formuojasi gerokai anksčiau, nei atsiranda aiškūs sveikatingumo sutrikimai. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pašarams ar genetikai, bet ir aplinkos veiksniams, kurie ilgą laiką gali nepastebimai mažinti prieaugį.
Cornell universiteto veršelių sveikatingumo programa išskiria, kad viena dažniausių problemų tampa perteklinė drėgmė ir nepakankamas oro judėjimas. Drėgnas kraikas, padidėjusi oro drėgmė ar prastesnis grindų sausumas didina šilumos nuostolius, todėl veršelio organizmas daugiau energijos skiria kūno temperatūros palaikymui, o ne augimui.
Ne mažiau svarbi ir ventiliacija. Prastai judantis oras didina amoniako, drėgmės bei mikroorganizmų kaupimąsi aplinkoje. Tyrimuose pabrėžiama, kad ilgalaikis net ir nedidelės koncentracijos amoniako poveikis gali dirginti kvėpavimo takus, silpninti imuninį atsaką ir bloginti augimo rezultatus dar prieš atsirandant akivaizdiems kvėpavimo ligų požymiams. Būtent todėl dalis ūkių susiduria su situacija, kai veršeliai „neserga“, tačiau jų vidutinis paros prieaugis išlieka mažesnis nei planuota.
Papildomą riziką kelia ir temperatūrų svyravimai. Feedstuffs publikuotoje analizėje apie veršelių laikymo sąlygas vasaros laikotarpiu pabrėžiama, kad net ir vidutinio intensyvumo šiluminis stresas blogina pašarų konversiją bei mažina augimo efektyvumą dar iki akivaizdžių perkaitimo požymių. Tai ypač aktualu pereinamaisiais sezonais ar uždaresniuose tvartuose, kur dienos ir nakties temperatūrų skirtumai tampa didesni.
Didžiausia problema ta, kad mikroklimato trikdžiai dažnai kaupiasi palaipsniui. Skirtingai nei ūmios ligos, jie nesukelia staigaus sveikatingumo pablogėjimo, todėl augimo sulėtėjimas ilgą laiką gali likti nepastebėtas.
Mėsiniai veršeliai ir netolygus pašaro pasiekiamumas: kodėl dalis bandos auga lėčiau?
Mėsinių veršelių auginime daug dėmesio skiriama pašarų kokybei ir racionų sudarymui, tačiau vis daugiau produktyvumo analizių rodo, kad ne mažiau svarbus tampa ir pats pašaro pasiekiamumas. Dalis ūkių susiduria su situacija, kai pašarai kokybiški, racionai subalansuoti, tačiau bandos prieaugis išlieka netolygus. Tokiais atvejais problema dažnai slypi ne pašaro sudėtyje, o tame, kaip veršeliai realiai gali juo naudotis.
Škotijos (Scotland’s Rural College) specialistų parengtose rekomendacijose apie veršelių auginimą pabrėžiama, kad grupinio laikymo sistemose konkurencija tarp veršelių tampa viena dažniausių netolygaus augimo priežasčių. Sumaišius skirtingo amžiaus, svorio ar aktyvumo individus, stipresni veršeliai dažniau pirmi pasiekia pašarą ir ilgiau išlaiko dominuojančią poziciją prie šėrimo vietų. Tuo metu silpnesni veršeliai maitinasi trumpiau arba rečiau, todėl ilgainiui pradeda atsilikti pagal vidutinį paros prieaugį.
Didžiausia problema ta, kad tokie skirtumai ne visada greitai pastebimi. Vizualiai pašarų ūkyje gali pakakti, todėl susidaro įspūdis, kad visa banda gauna vienodas sąlygas. Tačiau augimo stebėjimas dažnai parodo priešingą rezultatą – dalis mėsinių veršelių sistemingai auga lėčiau, nors akivaizdžių ligų ar pašarų kokybės problemų nenustatoma.
Svarbiu veiksniu tampa ir vandens prieinamumas. Selko ruminant nutrition analizėje apie galvijų augimo efektyvumą akcentuojama, kad net trumpalaikiai vandens suvartojimo sumažėjimai gali tiesiogiai mažinti pašaro suvartojimą bei bloginti pašarų konversiją. Problema ta, kad vanduo ūkiuose vis dar dažnai vertinamas kaip savaime suprantamas veiksnys, nors girdymo vietų skaičius, jų išdėstymas ir švarumas gali reikšmingai paveikti prieaugį.
Kodėl dalis mėsinių veršelių augimo problemų prasideda dar prieš gimimą?
Mėsinių veršelių prieaugio problemos ne visada prasideda po atvedimo ar nujunkymo laikotarpiu. Tyrimai rodo, kad dalis augimo skirtumų formuojasi dar veršeliui esant gimdoje, todėl vėlesni produktyvumo rezultatai dažnai glaudžiai susiję su motininės karvės būkle nėštumo metu. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pačių veršelių auginimui, bet ir visam reprodukcinio bandos valdymo laikotarpiui.
Vienu svarbiausių rodiklių laikoma motininių karvių kūno kondicija. Per liesos karvės dažniau atsiveda silpnesnius, mažesnio gimimo svorio veršelius, kurie prasčiau startuoja pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Tačiau problema gali atsirasti ir priešingoje situacijoje – per didelis įmitimas didina apsunkinto veršiavimosi riziką, o tai taip pat tiesiogiai veikia veršelio gyvybingumą bei ankstyvą augimą.
Tyrimuose taip pat pabrėžiama veršiavimosi sezono svarba. Kai veršiavimasis nesutampa su geriausiu pašarų prieinamumu ar palankiomis aplinkos sąlygomis, mėsiniai veršeliai dažniau susiduria su silpnesniu ankstyvu augimu. Tai ypač aktualu ūkiuose, kuriuose pašarų kokybė ir ganyklų produktyvumas sezoniškai stipriai svyruoja. Tokiose sistemose net nedideli energijos ar baltymų trūkumai nėštumo laikotarpiu ilgainiui gali paveikti veršelio augimo potencialą.
Dar viena svarbi problema – pernelyg supaprastintas genetinio potencialo vertinimas. Dalis ūkių tikisi geresnio prieaugio vien dėl pasirinktos veislės ar kryžminimo, tačiau tyrimai rodo, kad genetika negali kompensuoti valdymo trūkumų. Net gerą augimo potencialą turintys mėsiniai veršeliai prasčiau realizuoja savo produktyvumą, jei ankstyvuoju laikotarpiu susiduria su stresu, nepakankamu pieningumu ar prastesnėmis aplinkos sąlygomis.
Svarbu ir tai, kad ankstyvi augimo skirtumai vėliau dažnai tampa sunkiai kompensuojami. Moksliniuose tyrimuose ne kartą pabrėžiama, kad silpnesnis startas pirmosiomis savaitėmis gali turėti ilgalaikį poveikį tiek vidutiniam paros prieaugiui, tiek pašarų konversijai vėlesniais augimo etapais.
Kodėl dalis ūkių per vėlai pastebi mėsinių veršelių augimo sulėtėjimą?
Viena didžiausių problemų mėsinių veršelių auginime tampa ne pats augimo sulėtėjimas, o per vėlai pastebėtas jo pradžios momentas. Dalis ūkių augimo rezultatus vis dar vertina vizualiai: pagal bendrą bandos vaizdą, apetitą ar akivaizdžių ligų nebuvimą. Tačiau produktyvumo analizės rodo, kad augimo kritimas dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei atsiranda aiškūs išoriniai požymiai.
AHDB (Agriculture and Horticulture Development Board) rekomendacijose apie veršelių augimo stebėjimą akcentuojama, kad viena dažniausių klaidų ūkiuose – nereguliarus svorio kontrolės vertinimas. Jei mėsiniai veršeliai sveriami retai arba augimas vertinamas tik „iš akies“, skirtumai tarp individų dažniausiai pastebimi tik tada, kai jie jau tampa ekonomiškai reikšmingi.
Didžiausia rizika kyla tada, kai vertinama tik visa banda, o ne individualūs augimo skirtumai. Net ir esant normaliam vidutiniam prieaugiui, dalis veršelių grupėje gali sistemingai atsilikti. Tokie skirtumai ne visada greitai matomi vizualiai, ypač didesniuose ūkiuose, tačiau ilgainiui jie tampa reikšmingu ekonominiu nuostoliu dėl blogesnės pašarų konversijos, ilgesnio auginimo laikotarpio ir netolygaus gyvulių paruošimo realizacijai.
Oklahomos valstijos universiteto (Oklahoma State University) parengtoje produktyvumo analizėje pabrėžiama, kad dalis ūkių per vėlai pastebi augimo problemas todėl, jog vertina tik galutinį rezultatą, o ne pačius augimo tempus skirtingais laikotarpiais. Tokiose situacijose produktyvumo kritimas ilgą laiką gali likti nepastebėtas, nes veršeliai išlieka aktyvūs ir vizualiai atrodo sveiki.
Svarbu ir tai, kad augimo sulėtėjimas ne visada reiškia staigų svorio kritimą. Dalis mėsinių veršelių toliau auga, tačiau jų prieaugis tampa mažesnis nei planuota pagal amžių ar auginimo sistemą. Šie lėtesnio augimo periodai dažnai labiausiai pablogina bendrą auginimo efektyvumą, nes problema tampa matoma tik tada, kai ją kompensuoti jau sunkiau.
Ne mažiau svarbi ir netolygaus bandos augimo problema. Kuo didesni skirtumai tarp grupėje esančių veršelių, tuo sudėtingiau optimizuoti šėrimą, grupavimą ir realizacijos laiką. Dėl to net ir gerai prižiūrimuose ūkiuose dalis produktyvumo nuostolių susidaro ne dėl vienos aiškios klaidos, o dėl per vėlai pastebimų augimo tempų skirtumų tarp atskirų gyvulių.
Šaltiniai:
https://ahdb.org.uk/knowledge-library/monitoring-dairy-calf-growth
https://ruminants.selko.com/beef/growth-performance/grazing/adg-feed-efficiency
https://www.sruc.ac.uk/media/fkkpamrp/dairy-beef-booklet-514405-may-2023.pdf
https://www.beefmagazine.com/livestock-management/preweaning-calf-management-that-leads-to-postweaning-success
https://extension.okstate.edu/fact-sheets/cow-calf-standardized-performance-analysis-spa
https://www.vet.cornell.edu/animal-health-diagnostic-center/programs/nyschap/modules-documents/calf-health-module-introduction
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.