Antibiotikai vištoms ilgą laiką buvo laikomi neatsiejama intensyvios paukštininkystės dalimi, tačiau šiandien jų naudojimas vertinamas vis kritiškiau, tiek dėl gyvūnų gerovės, tiek dėl visuomenės sveikatos rizikų. Europos Sąjungoje antibiotikų taikymas naminiams paukščiams yra griežtai reglamentuojamas, o profilaktinis jų naudojimas tampa vis labiau ribojamas. Tad, kur slypi riba tarp pagrįsto gydymo ir perteklinio naudojimo, kuris didina atsparumą antibiotikams ir kelia riziką žmogui?
Antibiotikai vištoms: kas tai ir kodėl ši tema tapo kritiškai svarbi?
Antibiotikai vištoms – tai veterinariniai vaistiniai preparatai, naudojami bakterinių infekcijų gydymui, kai liga kelia realią grėsmę paukščių sveikatai ar gyvybei. Jų paskirtis nėra produktyvumo didinimas ar ligų prevencija „iš anksto“, bet tikslinis gydymas, paremtas klinikiniais požymiais ir veterinariniu įvertinimu.
Diskusijos apie antibiotikų naudojimą vištoms tapo ypač aktualios tuomet, kai paaiškėjo, jog ilgalaikis ir nepagrįstas jų taikymas paukštininkystėje prisideda prie antimikrobinio atsparumo formavimosi. Atsparios bakterijos mažina gydymo efektyvumą, apsunkina infekcijų kontrolę ir kelia grėsmę ne tik gyvūnų, bet ir žmonių sveikatai. Dėl šios priežasties antibiotikų naudojimas paukštininkystėje šiandien vertinamas platesniame, visuomenės sveikatos ir maisto saugos, kontekste.
Svarbu pabrėžti, kad pats antibiotikų naudojimas nėra savaime neigiamas reiškinys. Tam tikrais atvejais jie išlieka būtina ir neišvengiama gydymo priemone, leidžiančia suvaldyti bakterines ligas ir sumažinti gyvūnų kančias. Problema atsiranda tada, kai antibiotikai pradedami naudoti kaip sisteminių ūkio valdymo problemų kompensacija – prastos biosaugos, netinkamų laikymo sąlygų ar per didelio paukščių tankumo pasekmėms maskuoti.
Būtent ši riba tarp pagrįsto gydymo ir perteklinio naudojimo ir lemia, kodėl antibiotikai vištoms šiandien laikomi ne tik gydymo priemone, bet ir potencialia rizika. Norint ją suvaldyti, būtinas aiškus supratimas, kada antibiotikai yra neišvengiami, o kada jų galima ir privalu atsisakyti, taikant prevencines, valdymo ar alternatyvias priemones.
Antibiotikų naudojimo vištoms reglamentavimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje
Antibiotikų naudojimas vištoms Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje yra griežtai reglamentuojamas, siekiant riboti nepagrįstą jų taikymą ir mažinti antimikrobinio atsparumo plitimą. Galiojantys teisės aktai aiškiai apibrėžia, kada antibiotikai gali būti naudojami, o kada – laikomi neteisėta praktika.
Esminis principas – antibiotikai vištoms gali būti taikomi tik gydymo tikslais, esant pagrįstam bakterinės infekcijos įtarimui ar diagnozei. Profilaktinis ir augimą skatinantis naudojimas ES yra draudžiamas. Tai reiškia, kad antibiotikai negali būti naudojami kaip prevencinė priemonė, siekiant sumažinti ligų riziką ar kompensuoti netinkamas laikymo sąlygas.
Lietuvoje antibiotikų naudojimą gyvulininkystėje prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), kuri užtikrina, kad veterinariniai vaistai būtų naudojami laikantis receptų, išlaukos laikotarpių ir apskaitos reikalavimų. Ūkininkui tenka atsakomybė ne tik už teisingą vaistų naudojimą, bet ir už tai, kad gyvulinės kilmės produktai būtų saugūs vartotojui.
| Reglamentavimo aspektas | Kaip tai apibrėžiama ES ir LT teisėje | Praktinė reikšmė ūkiui |
| Naudojimo tikslas | Leidžiamas tik bakterinių ligų gydymui | Negalima naudoti „dėl visa ko“ |
| Profilaktinis naudojimas | Draudžiamas | Ligos prevencija turi būti grindžiama biosauga |
| Augimo skatinimas | Draudžiamas | Produktyvumas negali būti didinamas vaistais |
| Veterinarinis receptas | Privalomas | Savarankiškas gydymas – pažeidimas |
| Išlaukos laikotarpiai | Privalomi visiems antibiotikams | Mėsa ir kiaušiniai tik pasibaigus terminui |
| Apskaita ūkyje | Privaloma | Gydymo žurnalas, vaistų kontrolė |
| Kontrolė | VMVT | Galimi patikrinimai ir sankcijos |
Kada antibiotikai vištoms gali būti naudojami teisėtai ir pagrįstai?
Antibiotikai vištoms gali būti naudojami tik tais atvejais, kai jie yra mediciniškai būtini, t. y. kai nustatoma arba pagrįstai įtariama bakterinė infekcija, kelianti grėsmę paukščių sveikatai ar gyvybei. Teisėtas antibiotikų taikymas paukštininkystėje remiasi tikslinio gydymo principu.
Pagrindinė to sąlyga – aiškūs klinikiniai ligos požymiai, tokie kaip padidėjęs mirtingumas, kvėpavimo sutrikimai, vangumas, viduriavimas ar staigus produkcijos kritimas, kai kitos priemonės nebėra veiksmingos. Tokiais atvejais antibiotikų naudojimas laikomas gyvūnų gerovės užtikrinimo priemone, nes leidžia sumažinti kančias ir išvengti ligos plitimo visoje bandoje.
Teisėtas antibiotikų naudojimas neatsiejamas nuo veterinarinio įvertinimo. Veterinarijos gydytojas, įvertinęs situaciją, sprendžia:
- ar ligos kilmė tikėtina bakterinė,
- ar būtinas laboratorinis tyrimas,
- kokia veiklioji medžiaga tinkamiausia konkrečiu atveju,
- ar gydymas turėtų būti taikomas individualiai, ar visai grupei.
Svarbu pabrėžti, kad grupinis gydymas antibiotikais leidžiamas tik išimtiniais atvejais, kai liga sparčiai plinta ir individualus gydymas nėra praktiškai įmanomas.
Antibiotikų naudojimas taip pat laikomas pagrįstu tada, kai jis taikomas ribotą laiką, griežtai laikantis nustatytų dozių ir gydymo trukmės. Bet koks savavališkas gydymo pratęsimas ar dozės keitimas laikomas netinkama praktika, didinančia atsparumo riziką.
Taigi antibiotikai vištoms yra teisėti ir būtini tik tada, kai:
- jie naudojami ligai gydyti, o ne jai užkirsti kelią,
- sprendimas pagrįstas veterinariniu įvertinimu,
- gydymas yra proporcingas, laikinai ribotas ir kontroliuojamas.
Būtent šių sąlygų laikymasis leidžia atskirti būtiną gydymą nuo perteklinio naudojimo, kuris vėliau tampa augančios rizikos šaltiniu.
Ar egzistuoja oficialus ligų sąrašas, kurioms gydyti naudojami antibiotikai vištoms?
Vieningo, oficialiai patvirtinto ligų sąrašo, kuriame būtų nurodyta, kada privaloma ar leidžiama naudoti antibiotikus vištoms, nei Lietuvoje, nei ES nėra. Toks sąrašas sąmoningai nėra sudaromas, nes antibiotikų naudojimas paukštininkystėje grindžiamas ne ligos pavadinimu, o konkrečia klinikine situacija ir ligos kilme.
Pagrindinis kriterijus, lemiantis sprendimą naudoti antibiotikus, yra tai, ar liga yra bakterinės kilmės. Antibiotikai neveikia virusų, parazitų ar aplinkos veiksnių sukeltų sutrikimų, todėl jų taikymas tokiais atvejais laikomas nepagrįstu. Dėl šios priežasties sprendimas gydyti antibiotikais visada priimamas individualiai, įvertinus ligos požymius, plitimo pobūdį ir galimas pasekmes visai bandai.
Praktikoje tai reiškia, kad veterinarijos gydytojas, o ne formalus ligų sąrašas, yra pagrindinis sprendimų priėmėjas. Vertinama:
- ar klinikiniai požymiai rodo bakterinę infekciją,
- ar liga plinta greitai ir kelia grėsmę paukščių pulkui,
- ar galimos kitos, neantibiotinės gydymo ar valdymo priemonės,
- ar būtina atlikti laboratorinius tyrimus patogeno nustatymui.
Nors oficialaus sąrašo nėra, paukštininkystės praktikoje egzistuoja ligų grupės, kurioms esant dažniausiai svarstomas antibiotikų taikymas. Tai visų pirma bakterinės kilmės kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto ligos, taip pat sisteminės infekcijos, galinčios sukelti didelį mirtingumą ar ilgalaikį produkcijos sumažėjimą. Tačiau net ir šiais atvejais antibiotikų naudojimas nėra automatinis, jis visada vertinamas kontekste, o ne pagal ligos pavadinimą.
Kokie antibiotikai ir jų grupės naudojami vištoms?
Antibiotikų naudojimas vištoms veterinarinėje praktikoje remiasi veikliųjų medžiagų savybėmis ir jų priklausymu konkrečioms antibiotikų grupėms, o ne komercinių preparatų pavadinimais. Toks požiūris leidžia parinkti gydymą pagal numatomą bakterijų jautrumą, įvertinti atsparumo antibiotikams formavimosi riziką ir atsižvelgti į tai, ar pasirinkta antibiotikų grupė priskiriama kritiškai svarbioms žmonių medicinai.
Dėl šios priežasties paukštininkystėje sprendimas priimamas ne renkantis „stipresnį“ ar „naujesnį“ vaistą, o nustatant, kuri antibiotikų grupė konkrečioje klinikinėje situacijoje yra veiksmingiausia ir mažiausiai rizikinga. Būtent šis principas – gydymo pagrindimas veikliąja medžiaga ir jos poveikiu, o ne produkto pavadinimu – laikomas vienu esminių ES antibiotikų naudojimo politikos ir šiuolaikinės veterinarinės praktikos pagrindų.
| Antibiotikų grupė | Pagr. paskirtis | Esminiai niuansai | Rizikos aspektas |
| Beta laktamai | Bakterinių infekcijų gydymas, kai bakterijos jautrios šiai grupei | Veikia bakterijų ląstelės sienelę | Atsparumas formuojasi greitai netinkamai naudojant |
| Tetraciklinai | Plataus spektro bakterinių infekcijų gydymas | Istoriškai plačiai naudoti paukštininkystėje | Dėl ilgo naudojimo daugelyje regionų atsparumas padidėjęs |
| Makrolidai | Tam tikros kvėpavimo takų bakterinės infekcijos | Svarbūs ir žmonių medicinoje | Priskiriami kritiškai svarbiems antibiotikams |
| Sulfonamidai (deriniuose) | Alternatyva tam tikroms bakterinėms infekcijoms | Reikalauja tikslaus dozavimo | Netinkamas naudojimas mažina veiksmingumą |
Antibiotikai vištoms: jų naudojimo būdai ir praktinės pasekmės
Antibiotikų naudojimo būdas paukštininkystėje yra ne mažiau svarbus nei pati veiklioji medžiaga. Nuo pasirinkto metodo priklauso gydymo tikslumas, vaisto suvartojimo kontrolė, atsparumo rizika ir galimos pasekmės visai bandai. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje veterinarinėje praktikoje siekiama rinktis mažiausiai invazinį ir tiksliausią sprendimą.
- Naudojimas per geriamąjį vandenį
Tai dažniausiai taikomas metodas paukštininkystėje, kai antibiotikai tiekiami visai bandai per vandens sistemą. Šis būdas leidžia greitai pasiekti daug paukščių, tačiau kartu turi ir reikšmingų trūkumų. Vandens suvartojimas tarp vištų nėra vienodas, todėl dalis paukščių gali gauti nepakankamą arba per didelę dozę, kas mažina gydymo efektyvumą ir didina atsparumo formavimosi riziką.
- Naudojimas per pašarus
Antibiotikų įmaišymas į pašarus šiandien taikomas itin ribotai. Šis metodas laikomas problemišku dėl sudėtingos dozavimo kontrolės ir didesnės rizikos, kad antibiotikai vištoms bus vartojami ilgiau nei būtina. Dėl šių priežasčių pašarai su antibiotikais ES kontekste vertinami, kaip nepageidaujama praktika, leidžiama tik išimtiniais atvejais.
- Individualus gydymas
Individualus sergančių paukščių gydymas laikomas pageidaujamu sprendimu, kai tai įmanoma praktiškai. Jis leidžia tiksliai dozuoti vaistą ir sumažinti poveikį visam pulkui. Tačiau didesniuose ūkiuose šis metodas dažnai yra sunkiai įgyvendinamas, ypač sparčiai plintančių infekcijų atveju.
- Grupinis gydymas, kaip paskutinė išeitis
Grupinis gydymas antibiotikais laikomas kraštutine priemone, taikoma tik tada, kai liga plinta greitai, o individualus gydymas nebeįmanomas. Tokiais atvejais sprendimas turi būti pagrįstas veterinariniu įvertinimu. Rutininis grupinis gydymas laikomas netinkama praktika, nes jis didina atsparumo antibiotikams riziką ir apsunkina būsimą ligų kontrolę.
Antibiotikų naudojimo apskaita ūkyje: kas privaloma ir kodėl tai svarbu?
Antibiotikų naudojimas vištoms neatsiejamas nuo privalomos apskaitos, kuri yra viena pagrindinių kontrolės priemonių, leidžiančių užtikrinti atsakingą vaistų naudojimą ir maisto saugą. Apskaita nėra tik formalumas, ji leidžia atsekti, kada, kodėl ir kaip antibiotikai buvo naudojami, bei įvertinti, ar laikomasi nustatytų reikalavimų.
- Kokią informaciją būtina fiksuoti?
Ūkyje turi būti registruojami visi antibiotikų naudojimo atvejai, nurodant:
- vaisto pavadinimą ir veikliąją medžiagą,
- gydymo pradžios ir pabaigos datas,
- dozę ir naudojimo būdą,
- gydytų paukščių grupę ar bandą,
- nustatytą išlaukos laikotarpį,
- veterinarijos gydytojo paskyrimą (receptą).
Šie duomenys turi būti saugomi taip, kad prireikus būtų galima aiškiai atkurti visą gydymo eigą.
- Kodėl apskaita laikoma kritiniu elementu?
Apskaita leidžia:
- patikrinti, ar antibiotikai buvo naudojami teisėtai ir pagrįstai,
- užtikrinti, kad paukščių mėsa ar kiaušiniai nepatektų į rinką nepasibaigus išlaukos laikotarpiui,
- identifikuoti pasikartojančias gydymo situacijas, kurios gali rodyti sistemines ūkio problemas,
- sumažinti riziką pažeisti veterinarinius ir maisto saugos reikalavimus.
Reguliari apskaita taip pat padeda pačiam ūkininkui įvertinti, ar antibiotikai nėra naudojami per dažnai, ir ar egzistuoja galimybė stiprinti prevencines priemones.
- Kontrolė ir atsakomybė
Lietuvoje antibiotikų naudojimo apskaitą ir jos atitiktį reikalavimams prižiūri VMVT. Patikrinimų metu vertinama ne tik tai, ar apskaita pildoma, bet ir ar ji atspindi realią situaciją ūkyje. Trūkumai ar neatitikimai gali būti traktuojami kaip rimtas pažeidimas, ypač jei kyla grėsmė maisto saugai.
Kada antibiotikai yra veiksmingi gydant vištų ligas?
Antibiotikai vištoms, naudojami teisėtai ir pagrįstai, atlieka aiškią ir ribotą funkciją – jie padeda suvaldyti bakterines infekcijas, kai kitos priemonės nebėra veiksmingos. Ši nauda turi būti vertinama ne produktyvumo, o gyvūnų sveikatos ir gerovės požiūriu.
Pagrindinė antibiotikų nauda yra galimybė sustabdyti ligos progresavimą ir sumažinti mirtingumą bakterinių protrūkių metu. Negydomos arba netinkamai gydomos infekcijos gali greitai išplisti pulke, sukelti didelius nuostolius bei ilgalaikes sveikatos problemas likusiems paukščiams. Tokiais atvejais antibiotikai tampa ne pasirinkimu, o būtina intervencija, siekiant apsaugoti pulką nuo dar didesnių pasekmių.
Kita svarbi antibiotikų funkcija – kančios mažinimas. Bakterinės infekcijos dažnai sukelia skausmą, kvėpavimo sutrikimus, dehidrataciją ar bendrą išsekimą. Laiku pradėtas gydymas leidžia greičiau stabilizuoti paukščių būklę ir atkurti jų fiziologines funkcijas. Šiuo aspektu antibiotikai laikomi gyvūnų gerovės priemone, o ne vien techniniu gydymo sprendimu.
Antibiotikai taip pat gali padėti apsaugoti likusią pulko dalį, kai infekcija nustatoma ankstyvoje stadijoje. Kontroliuojamas ir ribotas gydymas gali sumažinti patogeno plitimą, ypač uždarose laikymo sistemose. Tačiau ši nauda pasireiškia tik tada, kai gydymas yra tikslinis, trumpalaikis ir pagrįstas veterinariniu vertinimu.
Svarbu pabrėžti, kad antibiotikai nesprendžia ligų priežasčių. Jie neveikia virusinių infekcijų, nekompensuoja prastos biosaugos, netinkamų laikymo sąlygų ar streso. Todėl jų nauda visada yra situacinė ir laikina, o ne ilgalaikis sprendimas bandos sveikatai palaikyti.
Kada antibiotikų naudojimas tampa augančia rizika vištoms ir žmogui?
Nors antibiotikai vištoms tam tikrais atvejais yra būtinas gydymo įrankis, jų naudojimas neišvengiamai susijęs su rizikomis, kurios pasireiškia tada, kai peržengiamos pagrįsto taikymo ribos. Šios rizikos apima ne tik paukščių sveikatą, bet ir platesnį – žmogaus bei visuomenės sveikatos – kontekstą.
- Rizikos vištų sveikatai
Dažnas ar netikslinis antibiotikų naudojimas gali sutrikdyti natūralią žarnyno mikrobiotą, kuri atlieka svarbų vaidmenį imuninės sistemos veikloje. Dėl to paukščiai tampa jautresni kitoms infekcijoms, o ligos gali kartotis dažniau. Be to, pasikartojantis gydymas tais pačiais antibiotikais sudaro sąlygas atsparioms bakterijų populiacijoms formuotis pačiame pulke, todėl vėlesnis gydymas tampa sudėtingesnis ir mažiau efektyvus. Antibiotikų naudojimas taip pat gali maskuoti ir sistemines ūkio problemas, tokias, kaip netinkamos laikymo sąlygos, per didelis tankumas, prasta biosauga ar šėrimo klaidos.
- Rizikos žmogui ir maisto saugai
Didžiausia visuomenės sveikatos rizika, susijusi su antibiotikų naudojimu paukštininkystėje, yra antimikrobinio atsparumo plitimas. Atsparios bakterijos gali būti perduodamos per maisto grandinę, aplinką ar tiesioginį kontaktą, mažindamos antibiotikų veiksmingumą žmonių medicinoje.
Papildoma rizika kyla tuomet, kai nesilaikoma išlaukos laikotarpių. Tokiais atvejais į rinką gali patekti paukštienos ar kiaušinių produktai su antibiotikų likučiais, o tai pažeidžia maisto saugos principus ir didina vartotojų nepasitikėjimą gyvūninės kilmės produktais.
- Kada rizika tampa sistemiška?
Antibiotikų naudojimas tampa augančia rizika tada, kai:
- jie naudojami profilaktiškai ar rutiniškai, be ligos požymių,
- gydymas kartojamas dažnai, neanalizuojant priežasčių,
- pasirenkami plataus spektro antibiotikai be aiškaus pagrindo,
- ignoruojamos biosaugos ir prevencinės priemonės.
Tokiais atvejais antibiotikai iš gydymo priemonės virsta valdymo pakaitalu, o jų ilgalaikės pasekmės gali būti reikšmingesnės nei trumpalaikė nauda.
Kada ir kaip antibiotikų vištoms naudoti negalima?
Antibiotikų naudojimas vištoms laikomas netinkamu ir neleistinu tuomet, kai jis neatitinka medicininio pagrįstumo principų arba prieštarauja galiojantiems veterinariniams reikalavimams. Šios ribos yra esminės, siekiant užkirsti kelią pertekliniam antibiotikų taikymui ir su tuo susijusioms rizikoms.
- Antibiotikai negali būti naudojami profilaktiškai
Antibiotikai vištoms negali būti naudojami ligų prevencijai, net ir tais atvejais, kai ūkyje anksčiau buvo pasitaikę susirgimų. Profilaktinis naudojimas laikomas viena pagrindinių priežasčių, skatinančių antimikrobinio atsparumo vystymąsi, todėl ES praktikoje jis yra draudžiamas. Ligos prevencija turi būti grindžiama biosauga, higiena, šėrimo ir laikymo sąlygų valdymu, o ne vaistais.
- Antibiotikai neveiksmingi nebakterinių ligų atvejais
Antibiotikai neveikia virusų, parazitų ar aplinkos veiksnių sukeltų sutrikimų. Jų naudojimas virusinių kvėpavimo ligų, parazitinių infekcijų ar streso sukeltų būklių atvejais laikomas mediciniškai nepagrįstu. Tokia praktika ne tik neduoda gydomojo efekto, bet ir didina atsparumo riziką.
- Draudžiama savavališka dozavimo ir gydymo trukmės korekcija
Antibiotikų dozės ar gydymo trukmės negali būti keičiamos savarankiškai, nepasitarus su veterinarijos gydytoju. Per trumpas gydymas gali nesunaikinti patogeno, o per ilgas – didina mikrobiotos pažeidimo ir atsparumo formavimosi riziką. Abu atvejai laikomi netinkama praktika.
- Antibiotikai negali kompensuoti valdymo trūkumų
Antibiotikai vištoms neturėtų būti naudojami kaip priemonė maskuoti prastas laikymo sąlygas, per didelį paukščių tankumą, ventiliacijos trūkumus ar netinkamą šėrimą. Tokiais atvejais gydymas sprendžia tik simptomus, bet ne ligos priežastis, todėl ilgainiui antibiotikų poreikis tik didėja.
- Neleidžiamas rutininis grupinis gydymas
Reguliarus ar „pagal grafiką“ taikomas grupinis gydymas antibiotikais laikomas nepriimtina praktika. Grupinis gydymas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, kai liga sparčiai plinta ir kitos priemonės neefektyvios. Rutininis naudojimas laikomas rimta rizika tiek bandos, tiek visuomenės sveikatai.
Pagrindinės priemonės, mažinančios antibiotikų poreikį paukštininkystėje
| Priemonė | Esmė | Kaip tai mažina antibiotikų poreikį |
| Biosauga | Ribojamas patogenų patekimas į ūkį (kontroliuojamas judėjimas, higiena, pulkų atskyrimas) | Mažiau pirminių infekcijų → rečiau reikalingas gydymas |
| Laikymo sąlygos ir mikroklimatas | Tinkamas tankumas, ventiliacija, temperatūra, drėgmė | Silpnesnis stresas → stipresnė imuninė sistema |
| Subalansuotas šėrimas | Kokybiški pašarai, tinkamas baltymų ir mikroelementų santykis | Sveikesnė žarnyno mikrobiota → mažiau virškinimo sutrikimų |
| Vandens kokybė | Švarus, mikrobiologiškai saugus geriamasis vanduo | Mažesnė patogenų perdavimo per vandenį rizika |
| Vakcinacija | Apsauga nuo ligų, kurios dažnai komplikuojasi bakterinėmis infekcijomis | Sumažėja ligų protrūkių, kuriems prireiktų antibiotikų |
| Ankstyvas ligų atpažinimas | Reguliarus pulko stebėjimas, greita reakcija | Galimas individualus ar neantibiotinis valdymas |
| Ūkio valdymo kokybė | Darbuotojų mokymas, procedūrų laikymasis, sveikatos stebėsena | Antibiotikai naudojami tik kraštutiniais atvejais |
Ar prieskoniai ir žolelės gali atstoti antibiotikus vištoms?
Didėjantis susidomėjimas prieskoniais, vaistiniais augalais ir kitomis natūraliomis priemonėmis paukštininkystėje siejamas su pastangomis mažinti antibiotikų naudojimą ir su tuo susijusią antimikrobinio atsparumo riziką. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai kurios augalinės kilmės medžiagos pasižymi antimikrobinėmis, priešuždegiminėmis ar imunomoduliuojančiomis savybėmis, tačiau jų poveikis iš esmės skiriasi nuo antibiotikų veikimo mechanizmo. Šios priemonės neturi specifinio ir greito baktericidinio ar bakteriostatinio poveikio, būtino aktyvių bakterinių infekcijų gydymui, todėl jos negali būti laikomos antibiotikų pakaitalu tais atvejais, kai reikalingas mediciniškai pagrįstas gydymas.
Veterinarinėje ir mokslo literatūroje dažniausiai aptariamos tokios medžiagos kaip raudonėlio, česnako, čiobrelio, cinamono ar ciberžolės ekstraktai, kurių sudėtyje esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali prisidėti prie stabilesnės žarnyno mikrobiotos palaikymo, lengvų virškinimo sutrikimų dažnio mažinimo ir bendro organizmo atsparumo stiprinimo. Tačiau šių priemonių poveikis yra nespecifinis, priklausomas nuo dozės, formos, paukščių amžiaus ir laikymo sąlygų, todėl jis laikomas pagalbiniu, o ne gydomuoju.
Esminė riba atsiranda tada, kai natūralios priemonės pradedamos naudoti vietoje antibiotikų aktyvios infekcijos metu. Toks sprendimas gali lemti ligos progresavimą, didesnį mirtingumą ir ilgalaikes pulko sveikatos problemas, o tai galiausiai sukuria situaciją, kai antibiotikų prireikia dar intensyviau. Dėl šios priežasties atsakinga paukštininkystės praktika remiasi ne alternatyvų priešprieša antibiotikams, o jų integravimu į bendrą sveikatos valdymo strategiją, kurioje prieskoniai ir žolelės gali būti naudojami kaip prevencinės ir palaikomosios priemonės, o antibiotikai – tik tais atvejais, kai jie yra neišvengiami ir mediciniškai pagrįsti.
Moksliniai bandymai auginti vištas be antibiotikų: ką rodo naujausi tyrimai?
Pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių tyrimų siekia atsakyti į klausimą, ar įmanoma sumažinti arba tam tikrais atvejais išvengti antibiotikų naudojimo paukštininkystėje, nepažeidžiant gyvūnų sveikatos ir gerovės. Vienas iš dažniausiai cituojamų pavyzdžių yra Clemson University mokslininkų atliktas tyrimas, kuriame analizuojamos natūralios priemonės, galinčios padėti kontroliuoti tam tikras bakterines ligas be antibiotikų taikymo.
Tyrime daugiausia dėmesio skirta nekrotinio enterito kontrolei – tai viena dažniausių ir ekonomiškai reikšmingiausių bakterinių ligų paukštininkystėje, dažnai siejama su Clostridium perfringens. Mokslininkai vertino, kaip tam tikri natūralūs pašarų priedai ir biologinės priemonės veikia žarnyno mikrobiotą, imuninį atsaką ir bendrą paukščių sveikatos būklę. Gauti rezultatai parodė, kad tinkamai parinktos ir dozuojamos natūralios priemonės gali sumažinti ligos sunkumą ir mirtingumą, taip padėdamos išvengti antibiotikų naudojimo tam tikrose, aiškiai apibrėžtose situacijose.
Svarbu pabrėžti, kad šiame ir panašiuose tyrimuose kalbama ne apie visišką antibiotikų pakeitimą, o apie prevencinių ir palaikomųjų strategijų stiprinimą. Tyrimų autoriai akcentuoja, jog tokios priemonės veikia efektyviausiai tada, kai jos yra integruotos į bendrą bandos sveikatos valdymo sistemą, kartu su biosauga, tinkamu šėrimu, mikroklimato kontrole ir ankstyvu ligų stebėjimu. Kitaip tariant, tai nėra „natūralus gydymas vietoje antibiotikų“, o būdas sumažinti situacijų, kuriose antibiotikai tampa būtini, skaičių.
Šis pavyzdys atspindi platesnę kryptį, kuria juda šiuolaikiniai moksliniai tyrimai: antibiotikai vis dažniau laikomi kraštutine, bet reikalinga priemone, o pagrindinis dėmesys skiriamas žarnyno sveikatai, mikrobiotos stabilumui ir imuninės sistemos palaikymui. Tokia strategija leidžia suderinti gyvūnų gerovę, ūkinį efektyvumą ir visuomenės sveikatos interesus, neperžengiant mediciniškai pagrįsto antibiotikų naudojimo ribų.
Šaltiniai:
https://thehumaneleague.org/article/chicken-antibiotics
https://openknowledge.fao.org/server/api/core/bitstreams/ed1e73e9-e20d-4bfc-ad89-0fdb012f1f03/content
https://www.frontiersin.org/journals/antibiotics/articles/10.3389/frabi.2025.1646766/full
https://internationalpoultrycouncil.org/wp-content/uploads/2020/10/ipc_best_practices_antibiotics.pdf
https://refitanimalcare.com/blog/treating-respiratory-infection-chickens-best-antibiotics
https://www.newrootsinstitute.org/articles/chicken-antibiotics
https://www.academia.edu/102981133/
https://www.thepoultrysite.com/articles/herbs-and-spices-a-sustainable-alternative-to-antibiotics
https://patents.google.com/patent/CN102461737A/en
Nuotraukos asociatyvinės © Canva