Pastaraisiais metais apsauga nuo lapių tampa vis aktualesnė ne tik stambiuose, bet ir smulkiuose bei šeimos ūkiuose. Lapės, prisitaikiusios prie žmogaus aplinkos, vis dažniau lankosi ūkio valdose, kur lengvai pasiekiami naminiai paukščiai, jauni gyvuliai ar pašarai. Dėl to kyla ne tik tiesioginių nuostolių rizika – ypač vištininkystėje ar ėriavimo laikotarpiu – bet ir biologinio saugumo klausimų, susijusių su ligų, įskaitant pasiutligę, plitimu. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apsaugoti ūkį ir naminius gyvūnus nuo lapių, remiantis moksliškai pagrįstomis, teisėtomis ir praktikoje pasiteisinusiomis priemonėmis, aktualiomis Lietuvos ūkininkams.
Kas traukia lapes į ūkio valdas?
Lapės yra itin prisitaikę plėšrūnai, kurių elgsena glaudžiai susijusi su aplinkos pokyčiais ir žmogaus veikla. Ūkio valdose jos dažniausiai pasirodo ne atsitiktinai, o reaguodamos į lengvai prieinamus maisto šaltinius ir saugias slėptuves. Norint, kad apsauga nuo lapių būtų veiksminga, pirmiausia būtina suprasti jų biologinius ir elgsenos ypatumus.
Lapės daugiausia aktyvios sutemų ir nakties metu, tačiau vietovėse, kuriose jos nejaučia pavojaus arba yra įpratusios prie žmogaus, gali pasirodyti ir dieną. Jos pasižymi puikia uosle, gera klausa ir gebėjimu greitai išmokti, todėl, jei kartą sėkmingai pasisavina maisto šaltinį (pvz., įsmunka neapsaugotą vištidę), labai tikėtina, kad sugrįš pakartotinai. Be to, lapės geba prisitaikyti prie įvairių kliūčių: jos kasa, lipa, lenda pro siauras angas ir lengvai išnaudoja net menkiausius apsaugos trūkumus.
Ūkiuose lapes labiausiai vilioja naminiai paukščiai, jų pašarai, maisto atliekos, taip pat jauni ar silpnesni gyvuliai. Ypač rizikingi laikotarpiai yra pavasaris ir vasaros pradžia, kai lapės augina jauniklius ir jų maisto poreikis smarkiai išauga. Tokiu metu net ir anksčiau problemų nekėlusios lapės gali tapti aktyviais ūkio lankytojais.
Svarbu pabrėžti, kad lapės yra teritoriniai gyvūnai. Tai reiškia, jog nuolatinė, gerai apgalvota prevencija dažnai duoda geresnių rezultatų nei pavienės, epizodinės priemonės. Jei ūkio valda tampa nepatraukli, t.y., triukšminga, apšviesta, be lengvai pasiekiamo maisto, lapės paprastai ieško alternatyvių teritorijų.
Kokiems ūkio gyvūnams lapės pavojingiausios?
Lapės yra oportunistiniai plėšrūnai – jos puola tuos gyvūnus, kuriuos gali lengviausiai pasiekti ir įveikti. Todėl pavojus ūkyje nėra vienodas visiems naminiams gyvūnams: jis priklauso nuo gyvūno dydžio, amžiaus, laikymo sąlygų ir apsaugos lygio.
- Didžiausia rizika – vištoms ir kitiems naminiams paukščiams
Vištos, antys, putpelės ir kiti smulkūs paukščiai yra pagrindinis lapių taikinys ūkiuose. Jie yra lengvai pagaunami, dažnai laikomos arti žemės ir neretai nepakankamai apsaugotose vištidėse ar aptvaruose. Lapė gali išžudyti daugiau paukščių, nei jai reikia maistui, ypač jei patenka į uždarą erdvę ir toks elgesys vadinamas pertekliniu medžiojimu. Praktikoje tai reiškia, kad net vienas naktinis išpuolis gali sukelti didelius nuostolius.
- Avys ir ėriukai – sezoninė, bet rimta grėsmė
Suaugusios avys paprastai nėra lapių grobis, tačiau ėriukai, ypač pirmosiomis gyvenimo dienomis, gali tapti pažeidžiami. Didžiausia rizika kyla ėriavimosi laikotarpiu, kai jaunikliai dar silpni, o avys – mažiau budrios. Lapės gali pulti naujagimius ėriukus arba sužeisti juos mirtinai, net jei nepavyksta nusitempti grobio.
- Katės ir maži šunys – retesnė, bet reali rizika
Nors suaugusios katės ir šunys dažniausiai nėra laikomi tipišku lapių grobiu, jauni, maži ar silpni augintiniai gali patekti į rizikos zoną, ypač kaimo vietovėse ar nakties metu. Didesnė grėsmė kyla ne tiek dėl tiesioginio plėšimo, kiek dėl galimų susidūrimų, įkandimų ar ligų perdavimo, įskaitant pasiutligę.
- Kiti ūkiniai gyvūnai
Stambesniems gyvūnams, tokiems, kaip galvijai, arkliai, ožkos, lapės paprastai nėra pavojingos. Tačiau net ir šiuo atveju jos gali netiesiogiai kelti problemų, pvz., trikdyti gyvūnus, platinti parazitus ar naudotis pašarų likučiais, taip skatindamos savo buvimą ūkyje.
Ar lapės pavojingos žmonėms?
Vertinant apsaugą nuo lapių, svarbu atskirti realias rizikas nuo įsišaknijusių mitų. Natūraliomis sąlygomis lapės žmonių vengia ir tiesioginių išpuolių tikimybė yra itin maža. Dauguma lapių, pastebėjusių žmogų, stengiasi pasišalinti, o konfliktinės situacijos dažniausiai kyla ne dėl agresijos, bet dėl netyčinio artimo kontakto.
Didžiausias pavojus žmonėms siejamas ne su pačiu plėšimu, o su ligų perdavimo rizika, ypač pasiutlige. Lapė, serganti pasiutlige, gali prarasti natūralų baimės jausmą, elgtis neįprastai drąsiai ar agresyviai, artintis prie žmonių ar net pulti. Tokiais atvejais pavojus yra realus ir reikalauja neatidėliotinų veiksmų.
- Kada lapės elgesys laikomas pavojingu?
Ūkininkams ir sodybų gyventojams svarbu atkreipti dėmesį į šiuos įspėjamuosius požymius:
- lapė aktyvi dienos metu be aiškios priežasties;
- nebijo žmogaus, leidžiasi prisileidžiama arti;
- juda nekoordinuotai, griuvinėja;
- seilėjasi, skleidžia neįprastus garsus;
- pasireiškia staigus, neprovokuotas agresyvumas.
Toks elgesys gali rodyti rimtą neurologinį sutrikimą, dažniausiai – pasiutligę, todėl bet koks kontaktas tampa ypač pavojingas.
- Kodėl lapės kartais artėja prie žmonių?
Lapės dažniau pasirodo šalia žmonių, kai:
- randa lengvai pasiekiamą maistą (atliekos, gyvūnų pašarai);
- yra įpratusios prie žmogaus buvimo (urbanizuotos ar pusiau kaimiškos vietovės);
- jaučia spaudimą natūraliose buveinėse (jauniklių auginimo laikotarpis, maisto trūkumas).
Tokiais atvejais lapės elgesys nebūtinai pavojingas, tačiau jis signalizuoja, kad ūkio aplinka tapo joms patraukli, o tai ilgainiui didina tiek gyvūnų, tiek žmonių saugumo riziką.
Pasiutligės grėsmė: ką svarbu žinoti ūkininkui
Kalbant apie apsaugą nuo lapių, pasiutligė išlieka viena svarbiausių biologinių grėsmių, nors šiandien ji Lietuvoje ir yra veiksmingai kontroliuojama. Tai mirtina virusinė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą ir pavojinga tiek gyvūnams, tiek žmonėms, o pagrindiniai jos platintojai Europoje yra laukiniai plėšrūnai, ypač lapės. Dėl vykdomų oralinės laukinių gyvūnų vakcinacijos programų pasiutligės atvejų Lietuvoje pastaraisiais metais registruojama itin mažai, tačiau rizika nėra visiškai išnykusi, ypač regionuose, kuriuose intensyviai migruoja laukiniai gyvūnai arba yra artimas kontaktas su kaimyninėmis teritorijomis. Didžiausią susirūpinimą kelia ne pats lapių buvimas, o jų neįprastas elgesys: pasiutlige serganti lapė gali prarasti natūralų baimės jausmą, būti aktyvi dienos metu, artintis prie žmonių ar naminių gyvūnų, judėti nekoordinuotai, seilėtis, tapti staiga agresyvi arba, priešingai, neįprastai apatiška. Tokie požymiai ūkyje kelia ne tik tiesioginę grėsmę žmonių ir gyvūnų sveikatai, bet ir rimtas biologinio saugumo pasekmes, nes bet koks įkandimas ar kontaktas gali lemti priverstinę gyvūnų izoliaciją, veterinarinius tyrimus ar net jų sunaikinimą.
Ką daryti, jei lapė įkando?
- Jei lapė įkando katei, šuniui ar kitam naminiam gyvūnui
Pirmiausia būtina nedelsiant izoliuoti nukentėjusį gyvūną nuo kitų gyvūnų ir žmonių, kad būtų išvengta galimo ligų plitimo. Žaizdos neturėtų būti aktyviai valomos ar gydomos savarankiškai, nes tai gali iškreipti klinikinį vaizdą. Kuo greičiau būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir pranešti apie įkandimą atsakingai institucijai – Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Tolimesni veiksmai priklauso nuo gyvūno vakcinacijos statuso, įkandimo pobūdžio ir veterinarijos gydytojo sprendimo. Kai kuriais atvejais gali būti taikoma stebėsena, izoliacija ar papildomi tyrimai. Svarbu suprasti, kad delsimas ar situacijos slėpimas gali turėti rimtų teisinių ir biologinio saugumo pasekmių visam ūkiui.
- Jei lapė įkando žmogui
Jeigu lapė įkando žmogui, situacija laikoma neatidėliotina medicinine būkle. Įkandimo vietą reikia kuo greičiau ir gausiai nuplauti tekančiu vandeniu bei muilu, tačiau tai jokiu būdu nepakeičia būtinybės skubiai kreiptis į gydymo įstaigą. Net ir paviršinis įdrėskimas gali būti pavojingas. Apie įvykį būtina informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris kartu su gydytojais sprendžia dėl tolimesnių veiksmų, įskaitant profilaktinį skiepijimą nuo pasiutligės. Jokiu būdu negalima bandyti savarankiškai vertinti rizikos ar laukti simptomų – pasiutligės atveju tai gali kainuoti gyvybę.
Apsauga nuo lapių: ką ūkininkas turi žinoti apie pašarų laikymą?
Planuojant apsaugą nuo lapių, dažniausiai dėmesys sutelkiamas tik į fizinę gyvūnų apsaugą – tvoras, tinklus ar elektrinius piemenis. Tačiau praktika rodo, kad net ir techniškai gerai apsaugotame ūkyje lapės dažnai sugrįžta dėl netiesioginių maisto šaltinių, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi. Pašarai, maisto atliekos ir kvapai veikia kaip nuolatinis signalas, kad teritorijoje verta lankytis.
Lapėms patrauklūs ne tik gyvi paukščiai ar jauni gyvuliai, bet ir lengvai pasiekiami pašarai: grūdai, kombinuoti pašarai, išbyrėję lesalai, atviri maišai ar neuždaryti konteineriai. Ypač tai aktualu paukščių laikymo vietose, kur lesalas dažnai paliekamas lauke arba naktį nerenkamas. Net jei pati vištidė yra apsaugota, aplinkui esantis maistas palaiko lapių susidomėjimą ir didina tikimybę, kad jos ilgainiui ras būdą patekti ir prie gyvūnų.
Ne mažiau svarbus veiksnys – organinės atliekos ir kvapai. Maisto likučiai, kritusių paukščių ar kitų gyvūnų liekanos, netinkamai tvarkomi skerdimo atliekų likučiai ar atviri komposto plotai gali tapti stipriu masalu. Lapės pasižymi itin gera uosle ir geba aptikti maisto šaltinius iš didelio atstumo, todėl net epizodinis aplaidumas gali paskatinti jų sugrįžimą.
Efektyvi prevencija prasideda nuo griežtos pašarų ir atliekų kontrolės. Pašarai turėtų būti laikomi sandariuose, tvirtuose konteineriuose ar uždarose patalpose, neprieinamose laukiniams gyvūnams. Lesinimo vietos turi būti reguliariai tvarkomos, o naktį – nepaliekamos atviros. Kritę paukščiai ar gyvuliai turi būti nedelsiant pašalinami laikantis nustatytos tvarkos, o komposto ir atliekų vietos – apsaugotos nuo gyvūnų patekimo.
Apsauga nuo lapių: leidžiamos ir veiksmingos priemonės
Pagrindinis apsaugos principas – fiziškai apriboti lapių patekimą prie pažeidžiamų gyvūnų. Tvirtos, gerai įrengtos tvoros ir tinklai yra vienas patikimiausių sprendimų, ypač paukščių laikymo vietose. Tinklas turi būti ne tik pakankamo aukščio, bet ir įkastas į žemę arba atlenktas į išorę, nes lapės puikiai kasa ir ieško silpnų vietų. Vištidės grindys, durys ir ventiliacijos angos taip pat turi būti apsaugotos, nes net ir nedidelis tarpas gali tapti įėjimu plėšrūnui.
Labai efektyvia priemone yra laikomi elektriniai piemenys, ypač ten, kur saugomi ėriukai ar lauke laikomi paukščiai. Net ir žemo impulso, specialiai plėšrūnams pritaikyti elektriniai aptvarai dažnai atgraso lapes jau po pirmo kontakto. Svarbu, kad tokia sistema būtų nuolat veikianti ir tinkamai prižiūrima, nes lapės greitai pastebi neveikiančius ar nutrūkusius laidus.
Papildomą apsaugos sluoksnį suteikia automatinės atbaidymo priemonės: judesio davikliai su šviesos ar garso signalais. Nors jos nėra pakankamos, kaip vienintelė apsauga, kartu su fiziniais barjerais jos padidina aplinkos neprognozuojamumą, o tai lapėms yra nepatrauklu. Ypač tai pasiteisina naktį, kai plėšrūnai aktyviausi.
Ne mažiau svarbi ir ūkinės aplinkos higiena. Atviros maisto atliekos, neapsaugoti pašarai, kritusių paukščių likučiai ar net laisvai paliekami dubenėliai šunims ir katėms, veikia kaip nuolatinis masalas. Ūkiai, kuriuose griežtai kontroliuojami kvapai ir maisto prieinamumas, ženkliai rečiau susiduria su pasikartojančiais lapių išpuoliais.
Svarbu pabrėžti, kad visos šios priemonės yra teisėtos ir etiškos, atitinkančios laukinės faunos apsaugos principus. Jos orientuotos ne į lapių naikinimą, o į konfliktų prevenciją, kas ilgalaikėje perspektyvoje yra efektyviausias ir saugiausias sprendimas tiek ūkiui, tiek aplinkai.
Draudžiamos ir neetiškos apsaugos nuo lapių priemonės
Kalbant apie apsaugą nuo lapių, svarbu pabrėžti, kad ne visos veikiančios priemonės yra teisėtos, saugios ar etiškos. Bandymas spręsti problemą neleistinais būdais gali sukelti rimtų pasekmių: nuo gyvūnų kančios ir biologinio pavojaus iki administracinės ar net baudžiamosios atsakomybės. Pažangiame ūkyje apsauga turi būti grindžiama prevencija ir rizikos valdymu, o ne impulsyviais veiksmais.
Pirmiausia, nuodų naudojimas laukiniams gyvūnams yra griežtai draudžiamas. Nuodingos medžiagos ne tik sukelia ilgalaikę ir skausmingą gyvūnų mirtį, bet ir kelia tiesioginę grėsmę naminiams gyvūnams, vaikams bei kitiems laukiniams gyvūnams, įskaitant plėšriuosius paukščius. Be to, nuodai nekontroliuojamai plinta maisto grandinėje, todėl jų naudojimas laikomas ypač pavojingu aplinkai.
Ne mažiau problemiški yra spąstai, sukeliantys gyvūnų kančią – kilpos, nehumaniški gaudyklės mechanizmai ar savadarbės konstrukcijos. Tokios priemonės dažnai sužeidžia, bet nenužudo gyvūno iš karto, todėl jos laikomos neetiškomis ir draudžiamomis. Praktikoje jos taip pat kelia riziką ūkio gyvūnams ar net žmonėms, kurie gali netyčia patekti į spąstus.
Taip pat draudžiamas savavališkas lapių naikinimas, nes lapės Lietuvoje yra medžiojami, bet teisės aktais reglamentuojami laukiniai gyvūnai. Jų gaudymas ar žudymas galimas tik laikantis nustatytų taisyklių, sezoniškumo ir turint atitinkamus leidimus.
Svarbu paminėti ir neatsakingą baidymą, pvz., tyčinį lapių gąsdinimą, vaikymą ar bandymą jas sužeisti. Tokie veiksmai ne tik neveiksmingi ilgalaikėje perspektyvoje, bet ir pavojingi, nes išsigandęs laukinis gyvūnas gali elgtis neprognozuojamai, o tai didina traumų ar įkandimų riziką.
Lietuvoje laukinės faunos apsaugą ir teisės aktų laikymąsi prižiūri Aplinkos apsaugos departamentas, o su gyvūnų sveikata ir biologiniu saugumu susijusius klausimus koordinuoja VMVT.
Kaip apsaugoti atskiras gyvūnų grupes nuo lapių?
| Gyvūnų grupė/Ūkiniai pastatai | Dažniausia klaida ūkyje | Papildoma apsaugos priemonė | Kodėl tai veikia? |
| Vištos ir kiti naminiai paukščiai | Nuostata, kad užtenka tik užrakinti vištidę | Vištidės grindų ir perimetro patikra po lietaus ar atlydžių | Lapės dažnai išnaudoja išplautas, minkštas vietas po pamatais |
| Laisvai laikomi paukščiai (dieną) | Lesalas paliekamas voljere visą parą | Griežtas lesinimo laiko ribojimas (tik dieną) | Maisto kvapas naktį išlaiko lapes teritorijoje |
| Ėriukai | Visa banda laikoma vienodomis sąlygomis | Laikinas „motinystės“ aptvaras pirmosioms 3–5 paroms | Jaunikliai tuo metu silpniausi ir labiausiai pažeidžiami |
| Avys (ne ėriavimosi metu) | Perimetras laikomas „pakankamai saugiu“ | Reguliarus tvoros aukščio ir apatinės dalies tikrinimas | Lapės dažniausiai randa vieną silpną tašką, ne visą tvorą |
| Katės | Katės šeriamos lauke vakare | Vakarinis šėrimas perkeliamas į vidaus patalpas | Maisto prieinamumas didina nepageidaujamų kontaktų su laukiniais gyvūnais riziką |
| Maži šunys | Šuo paliekamas naktį kieme be priežiūros | Naktinis laikymas patalpose arba aptvertame voljere | Rizika kyla ne medžiojimo, o susidūrimo metu |
| Ūkio teritorija apskritai | Reaguojama tik po išpuolio | Reguliari ūkio teritorijos patikra tamsiuoju paros metu | Padeda anksti identifikuoti lapių aktyvumo požymius ir silpnąsias ūkio vietas |
| Mišrūs ūkiai (kelios gyvūnų rūšys) | Taikoma viena apsaugos priemonė visiems | Skirtingų zonų atskyrimas pagal riziką | Lapės taikosi į mažiausiai apsaugotas ūkio vietas, o ne vertina ūkį, kaip vientisą objektą |
Alpakos, kaip natūrali apsauga nuo lapių?
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie gyvūnus–sargus kaip alternatyvą techninėms ar cheminėms apsaugos priemonėms, o vienas įdomiausių ir praktiškai pasiteisinusių pavyzdžių – alpakos. Nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodo netipiškas sprendimas, tyrimai ir ūkių praktika rodo, kad alpakos gali būti veiksminga apsaugos nuo lapių dalis, ypač ten, kur laikomos avys ar laisvai judantys paukščiai.
Alpakos pasižymi stipriu teritoriniu instinktu ir natūraliu budrumu. Jos jautriai reaguoja į nepažįstamus gyvūnus, ypač plėšrūnus, ir dažnai juos atbaido vien savo buvimu – artėdamos, spoksodamos, skleisdamos garsus ar net bandydamos vytis. Skirtingai nei šunys, alpakos nepalieka saugomos teritorijos, nes jų elgsena yra glaudžiai susijusi su banda, kurioje jos gyvena. Dėl šios priežasties lapės dažnai vengia teritorijų, kuriose nuolat būna alpakų.
Praktikoje alpakos dažniausiai naudojamos avių bandose, tačiau kai kuriuose ūkiuose jos pasiteisino ir kaip netiesioginė apsauga laisvai laikomiems paukščiams. Ypač svarbu tai, kad alpakos veikia kaip prevencinė priemonė, jos nesprendžia jau įvykusio išpuolio pasekmių, bet sumažina tikimybę, jog lapė apskritai pasirinks tą teritoriją. Toks poveikis geriausiai matomas ūkiuose, kuriuose alpakos laikomos nuolat, o ne epizodiškai.
Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad alpakos nėra universalus sprendimas. Jos efektyviausios atvirose, aiškiai apibrėžtose teritorijose ir tada, kai yra tinkamai integruotos į bandą. Netinkamos laikymo sąlygos, per dideli plotai ar nuolatinis stresas gali sumažinti jų atgrasomąjį poveikį. Be to, alpakos reikalauja specifinės priežiūros, todėl prieš pasirenkant šį sprendimą būtina įvertinti ne tik naudą, bet ir ilgalaikius įsipareigojimus.
Šaltiniai:
https://www.gov.uk/guidance/foxes-moles-and-mink-how-to-protect-your-property-from-damage
https://www.humaneworld.org/en/resources/what-do-about-foxes
https://www.havahart.com/how-to-get-rid-of-foxes
https://www.rspca.org.uk/adviceandwelfare/wildlife/foxes/garden
https://www.agridirect.ie/article/lambing-season-top-tips-for-keeping-the-fox-away
https://www.farminguk.com/news/alpacas-guard-the-flock-and-keep-the-foxes-away-_19638.html
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.