Trąšos žiemą: ką galima, o ko griežtai negalima taikyti?

Turinys

Žiemos laikotarpis žemės ūkyje nebūtinai reiškia visišką ramybę – tai gali būti puikus metas pasirūpinti dirvožemiu ir paruošti pagrindą sėkmingam artėjančiam sezonui. Nors daugelis ūkininkų įpratę trąšų taikymą planuoti ankstyvą pavasarį, tam tikras trąšas galima sėkmingai išbarstyti ir žiemą, jei laikomasi tinkamų agrotechninių praktikų ir geros žemdirbystės tradicijų. Taigi, kokios trąšos žiemą tinkamos ir kaip jas normuoti?

Trąšos žiemą: pagrindinė taisyklė – be azoto

Svarbiausia taisyklė, leidžianti saugiai tręšti žiemą, yra paprasta: trąšose neturi būti azoto. Azoto turinčios trąšos yra jautrios išplovimui, ypač esant dideliam dirvožemio drėgnumui ar intensyviems sniego tirpimams, todėl jų taikymas šaltuoju metų laiku yra neracionalus ir gali sukelti aplinkosauginius pavojus bei ekonominius nuostolius.

Tuo tarpu kalcio, magnio, sieros ir kalio trąšos dirvoje skyla žymiai lėčiau nei azoto formos ir yra mažiau linkusios išsiplauti. Be to, šios trąšos nepatenka į azoto programos apribojimus, todėl jas galima taikyti pasiruošiant pavasarinėms sėjoms bei papildomai tręšiant žieminius pasėlius, žinoma, laikantis geros žemdirbystės praktikos principų.

Katijonų judumas dirvožemyje priklauso nuo jų tipo ir humuso kiekio. Magnis ir kalis lengvai dalyvauja sorbcijos procesuose, todėl paprastai nėra linkę išsiplauti, išskyrus lengvus dirvožemius, kuriuose mažai smulkiųjų frakcijų ir humuso bei būdinga maža sorbcinė talpa.

Kada žiemą tręšti negalima?

Net ir naudojant tinkamas trąšas, būtina laikytis kelių svarbių sąlygų. Žieminis tręšimas galimas tik tada, kai:

dirvožemis nėra įšalęs;
laukas nėra užlietas vandens;
nėra storos sniego dangos.

Jei dirvožemio profilis yra labai prisotintas vandens, darbus verta atlikti ankstyvą rytą, pasinaudojant nakties šalčiais, kai viršutinis dirvožemio sluoksnis būna kiek sukietėjęs. Tai leidžia technikai įvažiuoti į lauką nesukuriant didelių vagų ir nesuardant dirvožemio struktūros.

Storas sniego sluoksnis taip pat trukdo normaliam trąšų išsibarstymui ir jų kontaktui su dirvožemiu, todėl tokiomis sąlygomis tręšimo darbų geriau atsisakyti ir palaukti palankesnio momento.

Kokios trąšos žiemą yra draudžiamos?

Nors žieminis tręšimas tam tikrais atvejais yra svarbus ir netgi būtinas, tačiau svarbu aiškiai atskirti, kokios trąšos šiuo laikotarpiu yra draudžiamos arba nerekomenduojamos dėl aplinkosauginių ir agronominių priežasčių.

Pirmiausia, žiemą draudžiama naudoti visas azoto turinčias trąšas, nepriklausomai nuo jų cheminės formos. Tai apima tiek mineralines, tiek organines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto:

amonio salietrą (NH₄NO₃)
karbamidą (CO(NH₂)₂)
skystąsias azoto trąšas (KAS)
kompleksines NPK trąšas, kurių sudėtyje yra azoto
amonio sulfatą ((NH₄)₂SO₄)
visas organines trąšas – mėšlą, srutas, digestatą (pofermentą).

Azoto trąšų naudojimas žiemą yra ribojamas dėl didelės išplovimo rizikos, ypač sniego tirpsmo ir intensyvių kritulių laikotarpiais. Be to, azotas šaltuoju metų laiku nėra augalų efektyviai pasisavinamas, todėl tokia praktika dažnai tampa ne tik aplinkai pavojinga, bet ir ekonomiškai nuostolinga.

Kalkių taikymas žiemą

Kalkių barstymą žiemą galima atlikti, nors tai nėra optimalus laikas. Idealiu atveju nuo kalkių taikymo iki sėjos ar azoto trąšų taikymo turėtų praeiti kuo daugiau laiko. Tai ypač svarbu užtikrinant, kad kalkės spėtų pradėti veikti ir neutralizuoti dirvožemio rūgštingumą prieš prasidedant intensyviai vegetacijai.

Didelė dirvožemio drėgmė ar stora sniego danga gali būti kliūtis, tačiau plonas sniego sluoksnis nekliudo, jei prognozuojama teigiama temperatūra – iš tirpstančio sniego vanduo padeda kalkėms pradėti tirpti ir sąveikauti su dirvožemiu.

Žiemą kalkės ištirpsta viršutiniame dirvožemio sluoksnyje ir palaipsniui, kartu su krituliais ar tirpstančiu sniegu, juda gilyn į dirvožemio profilį. Nebūtina iš karto kalkių sumaišyti su dirvožemiu – tai galima padaryti atliekant pavasarinį dirvos paruošimą prieš sėją. Toks požiūris leidžia sutaupyti laiko ankstyvą pavasarį, kai kiekviena diena yra vertinga.

Žiemos sezonu geriau taikyti karbonatines kalkes, kurios gerai veikia esant žemesnei temperatūrai. Esant didelei drėgmei nerekomenduojama naudoti miltelinių produktų – patogesnės yra granuliuotos kalkės, kurios lengviau išbarstomos, mažiau dulka ir geriau laikosi ant drėgno dirvožemio paviršiaus. Tačiau granuliuotos kalkės yra brangesnės nei tradiciniai produktai. Be to, tokios kalkės taip pat tinka tiesioginiam žieminių pasėlių tręšimui, kai dirvožemio pH reikšmė nukrypusi nuo optimalios.

Kalio trąšos žiemą – chloridai turi išsiplauti

Kalio trąšos puikiai tinka žieminiam taikymui ir tai yra vienos dažniausių žiemą naudojamų trąšų. Dažniausiai naudojamas kalio chloridas (kalio druska), kuris gerai tirpsta dirvožemio tirpale ir gali būti taikomas vėlyvą rudenį ar žiemą. Šiuo atveju perteklinis chloras, turintis nedidelę reikšmę augalų mitybai, natūraliai išsiplaunama iš dirvožemio profilio iki pavasario.

Chloridai pasižymi dideliu judumu, ypač lengvuose dirvožemiuose. Be to, per didelė trąšų druskų koncentracija gali sukelti dirvožemio sūrumą (kalio druska pasižymi dideliu druskos indeksu), kas sutrikdo sėklų dygimą ir sukelia jaunų augalų žūtį bei pasėlių retėjimą. Būtent dėl šios priežasties verta taikyti kalio trąšas iš anksto – per žiemą pertekliniai chloridai išsiplaunami, o kalis lieka dirvožemyje.

Kalio sulfatas (K₂SO₄) tiekia ir sierą, ir kalį, tačiau tai brangi trąša, naudojama daugiausia tręšiant chloridams jautrius augalus – daržoves, bulves ir kai kurias kitas kultūras. Kalio sulfatas veikia kiek lėčiau nei chloridas, todėl jį taip pat tikslinga taikyti vėlyvą rudenį ar ankstyvą žiemą.

Magnio ir sieros trąšos žiemą

Magnio sulfatas (MgSO₄) veikia kiek lėčiau nei greito veikimo azoto trąšos, todėl turėtų būti taikomas ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kad elementai spėtų prasiskverbti į dirvožemio gylį prieš prasidedant vegetacijai. Tai ypač aktualu žieminiams rapsams, kurių šaknys gali siekti daugiau nei metrą gylio.

Jei žiemos laikotarpiu norime papildomai taikyti sierą, galime naudoti tik trąšas be azoto. Amonio sulfatas ((NH₄)₂SO₄), nors ir tiekia sierą, patenka į azoto programos apribojimus ir tirpsta greitai bei veikia nedelsiant, todėl žiemą netinka.

Paviršiniam tręšimui taikomos trąšų granulės, ypač magnio sulfato ar kalio druskos, tirpsta žymiai lėčiau nei greito veikimo azoto trąšų, tokių kaip amonio salietros ar kompleksinių azoto trąšų, granulės. Tai dar vienas argumentas, kodėl šios trąšos tinka žieminiam taikymui.

Žieminio tręšimo privalumai

Taikant trąšas žiemą, užtikriname tinkamus terminus nuo papildomo tręšimo iki azoto taikymo. Azotas dirvoje juda greičiau ir jam reikia šių elementų – kalio, magnio, sieros – tinkamam augalų metabolizmui.

Svarbu pažymėti, kad po tręšimo būtini krituliai. Paviršiniams trąšų taikymui taisyklė paprasta – trąšų nemaišome su dirvožemiu. Ištirpę jos turi būti įplaunamos į dirvožemio gylį su krituliais – mažiausiai keliolika, o geriausia – keliasdešimt centimetrų. Be kritulių elementai lieka viršutiniame sluoksnyje, todėl augalai negali jų efektyviai pasisavinti. Paskutiniais metais žiemos nebuvo ypač drėgnos, todėl rudeniniu–žieminiu laikotarpiu taikytų elementų išsiplovimo rizika buvo nedidelė.

Sausą žiemą ant drėgno dirvožemio taikomos trąšos tirpsta greičiau, tačiau neturi galimybių prasiskverbti į dirvožemio profilį. Katijono, tokio kaip kalis, magnis ar kalcis, judumas priklauso nuo dirvožemio tipo ir humuso kiekio. Kuo dirvožemis sunkesnis ir humusingesnis, tuo mažesnis elementų judumas, bet ir mažesnė jų išsiplovimo rizika. Tai susiję tiek su ribotu vandens prasiskverbimu, tiek su didesne dirvožemio katijono mainų talpa.

Trąšos žiemą ir pavasario kritulių reikšmė

Žieminis tręšimas yra galimas, dažnai netgi naudingas ir reikalingas, tačiau susijęs su tam tikrais apribojimais. Jį verta apsvarstyti ypač tokiems elementams kaip kalis, magnis ar siera. Taip užtikriname tinkamus terminus nuo trąšų taikymo iki azoto aplikacijos.

Jei meteorologų prognozės rodo galimą ankstyvo pavasario kritulių perteklių, galintį apriboti „oro langus“ saugiam mineraliniam tręšimui, žieminis tręšimas neazotinėmis trąšomis leidžia tapti mažiau priklausomiems nuo oro sąlygų, kurių negalime kontroliuoti. Tai ypač aktualu ankstyvą pavasarį, kai laukai būna per drėgni, o technikos naudojimas gali lemti dirvožemio suslėgimą.

Žiema nėra visiškas prastovų metas – tai galimybė paruošti dirvožemį artėjančiam sezonui. Svarbiausia laikytis pagrindinių taisyklių: vengti azoto turinčių trąšų, netręšti įšalusio ar per daug drėgno dirvožemio ir užtikrinti, kad po taikymo būtų pakankamai kritulių elementų įsiskverbimui į dirvožemį. Teisingai pasirinkus trąšas ir laiką, žieminis tręšimas gali būti efektyvus žingsnis siekiant gerų derliaus rezultatų bei optimalaus darbų paskirstymo per metus.

Šaltiniai:

Trąšos žiemą: ką galima, o ko griežtai negalima taikyti siekiant saugaus ir efektyvaus tręšimo?