Plačiakaktis – kokių perspektyvų turi ši verslinė žuvis?

Turinys

Dirbtinių vandens telkinių švarumui palaikyti ūkininkai pasitelkia tokius natūralius būdus kaip žolėdžių žuvų įveisimas. Nors populiariausi Lietuvoje yra amūrai, šamai, lynai, karpiai, tačiau gerų atsiliepimų sulaukia ir plačiakaktis. Panagrinėsime jo biologines savybes, auginimo galimybes ir patraukliausias auginti rūšis.

Plačiakaktis – kokia tai žuvis?

Plačiakakčiu (Hypophthalmichthys sp.) vadiname gėlavandenes žuvis, priklausančias karpinių (Cyprinidae) šeimai. Ši žuvis nėra natūraliai Lietuvoje besivystantis gyvūnas – tai Rytų Azijos, Kinijos „gyventojas“, o į Europą (taip pat ir Lietuvą), introdukuotas daugiausia tvenkinių žuvininkystei ir vandens telkinių valymui. Plačiakaktis natūraliai Lietuvos vandenyse nesidaugina, nes nerštui reikalinga gana aukšta vandens temperatūra (18–30 ºC). Bet suaugėliai gali gyventi įžuvintuose tvenkiniuose ir kai kuriuose ežeruose, kurių vandens temperatūra varijuoja tarp 6–28 ^°C.

Lietuviškas pavadinimas „plačiakaktis“ kilo dėl neįprastai plačios galvos ir žemai esančių akių, esančių beveik ties burna. Tai viena lengviausiai atpažįstamų šios žuvies ypatybių.

Plačiakakčio rūšys

Kadangi plačiakakčių genčiai priklauso dvi rūšys (ir vienas hibrias), todėl papasakosime, kuo kiekviena išsiskiria ir kurią labiau galima pritaikyti Lietuvos klimatui.

Baltasis plačiakaktis (Hypophthalmichthys molitrix) – tai žuvis, galinti siekti iki 60–100 cm ilgio ir iki 27 kg svorio (Lietuvoje daugiausiai iki 16–20 kg). Jo kūnas aukštas, iš šonų suspaustas, žvynų spalva sidabriškai pilka. Ši rūšis minta fitoplanktonu (dumbliais ir žaliąja mase), todėl yra labiau mėgstamas tvenkinių įžuvinimui.

Margasis plačiakaktis (Hypophthalmichthys nobilis, dar vadinamas didžiuoju plačiakakčiu) – ši rūšis kiek didesnė (60–146 cm) ir sunkesnė (sveria iki 40 kg), bei kiek išsiskiria žvynų spalva, kuri esti tamsesnė ir dėmėta. Kadangi margasis plačiakaktis labiau renkasi misti zooplanktonu (mažais gyvūnėliais), tai prie tvenkinio švarinimo prisideda mažiau. Be to, ši rūšis kai kuriose šalyje laikoma invazine, todė jo auginimas Lietuvoje mažiau populiarus.

Plačiakakčio hibridas (Hypophthalmichthys molitrix × H. nobilis) – Lietuvos įžuvinimo paslaugas siūlančiuose centruose galima įsigyti plačiakakčio hibrido mailiaus, kuris gautas sukryžminus margąjį ir baltąjį plačiakaktį. Ši verslinė žuvis laikoma perspektyviausia, nes ji ne tokia išranki maistui (ėda tiek gyvūninį, tiek augalinį maistą), auga greičiau ir stabiliau, geriau pakelia badą, ligas, deguonies trūkumą, „tankų apgyvendinimą“, šaltį. Jų išvaizda tarpinė: ne tokia masyvi galva kaip margojo, bet kūnas didesnis nei baltojo.

Kaip auginamas plačiakaktis – kelias nuo mailiaus iki stalo

Norint pradėti plačiakakčių žuvų auginimą, reikia turėti nemažą tvenkinį, kurio minimalus praktiškas dydis turėtų būti bent 0,3–0,5 ha, o optimaliu laikomas ≥ 1 ha, kitaip sakant 3 žuvys/ m³. Tvenkinio gylis bent 1,5–2,5 m su ne mažesnes kaip 2,5–3 m vieta žiemojimui.
Kadangi plačiakakčiai laikomi draugiška kultūra, juos galima auginti drauge su kitomis karpinėmis žuvimis (geros proporcijos yra 30% plačiakakčių, 40% amūrų ir 30% karpių).
Plačiakakčiams svarbu gauti reikiamą kiekį deguonies, pageidautina ≥ 5 mg/l, kur kritinė riba laikoma < 3 mg/l. Tai reiškia, kad ypač žiemą ir karštomis naktimis, kai deguonis prisotinimas menkas, rekomenduojama papildomai aeruoti vandenį specialiais prietaisais.
Vandens pH turėtų būti optimalus 6,5–8,5, be didelių šuolių.
Pirmais metais tikėtina, kad 20–50 g mailius priaugs 300–700 g, antrais–trečiais metais jau sieks 2–5 kg masę, o vėliau prieaugis gali būti ir dar didesnis. Lietuvoje optimalus šių žuvų realizavimo laikas yra 2–3 metai.
Plačiakakčių mėsa yra vertinama dėl didelio Omega-3 riebalų rūgščių kiekio. Ji yra šviesi, švelnaus skonio, tačiau turi nemažai smulkių ašakų.

Plačiakakčių mityba

Šių žuvų aktyvus augimas vyksta vandens telkiniui pasiekus 20–28 °C temperatūrą. Maitinimasis prasideda nuo ~15 °C, o žemiau 10 °C – beveik neminta, todėl tai reiškia, kad visa plačiakakčių ekonomika vyksta vasarą.

Natūraliai plačiakakčiai minta fitoplanktonu ir zooplanktonu, todėl papildomai šerti jų nereikia, jei tvenkinys gyvas. Tai vienos iš labiausiai pageidautinų žuvų, kovojančių su vandens „žydėjimu“ (eutrofikacija), nes geba efektyviai suėsti žaliuosius dumblius.

Jeigu tvenkiniai tampa per daug skaidrūs, gali kilti keblumų toliau vystytis šioms žuvims, todėl svarbu palaikyti planktono bazę. To išvengti galima drauge su plačiakakčiais įveisiant karpių, kurie prajudina ekosistemą ir „iškelia“ papildomo maisto.

Kaip įžuvinti tvenkinius plačiakakčiais?

Dar tik bandančiam susidraugauti su plačiakakčiais, verta žinoti jų įžuvinimo niuansus:

Kadangi plačiakakčiai nemėgsta tankio, geriausia pirmus metus pradėti nuo nedidelių kiekių, o t. y. 100–300 vnt./ha (nedideliais 20–50 g jaunikliais).
Įžuvinimas mailiumi turėtų prasidėti apie gegužės–birželio mėnesį, kai vandens temperatūra siekia ≥ 18 °C. Svarbu, kad mailius nepatirtų temperatūrinio šoko, todėl transportavimo maišo ar kitos talpos vandens temperatūra neturi skirtis nuo tvenkinio temperatūros daugiau nei 5 laipsniais.

Plačiakakčių nerštas

Lietuvoje natūraliomis sąlygomis plačiakakčiai neršto nepatiria, nes šis procesas gana „egzotiškas ir reikalaujantis daugybės kriterijų:

Optimali dauginimuisi temperatūra yra 22–28 °C, kuri Lietuvos vandens telkiniuose retai kada išsilaiko ilgesnį laiką. Beje, nerštui reikalinga srautas (natūraliai tai daroma srauniose upėse), o nes užsistovėję tvenkiniai.
Plačiakakčiai lytinės brandos sulaukia 4–6 gyvenimo metais, o tokio amžiaus verslininkai neišlaukia ir žuvis realizuoja gerokai anksčiau. Šios žuvys taip pat turi būti ne mažiau kaip 2,5 kg svorio, be ligų, sužeidimų.

Nerštas atliekamas kiek patobulintomis sąlygomis – uždaroje recirkuliacinėje didelio tūrio sistemoje su šiltu vandeniu. Žuvys neršia atvirame vandenyje, ne prie dugno ir ne ant augalų, o pats procesas dažnai vyksta naktį arba ankstyvą rytą. Patelės išleidžia šimtus tūkstančių ar net milijonus ikrų, kurie pusiau plūduriuoja vandenyje ir nesulimpa. Jiems reikia nuolat tekančio vandens ir dreifo.

Ikrų inkubacija trunka apie 24–40 val, iš jų išsiritusios lervutės dar kelias dienas dreifuoja, o vėliau patenka pradeda maitintis planktonu.

Tam kad būtų užtikrinamas tolygus nerštas ir mailiaus augimas, reikalingi hormoniniai preparatai suaugusioms žuvims, kad būtų paskatinamas nerštas. Ikrams taip pat reikia specialių inkubatorių su cirkuliacija. Dėl šių priežasčių plačiakakčio mailiaus auginimas yra sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas pradedančiajam.

Šaltiniai: