Morkų tręšimas: moksliniai principai ir sprendimai

Turinys

Morkų auginimas Lietuvos klimato sąlygomis reikalauja kruopštaus dirvožemio mitybos valdymo. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad racionalus morkų tręšimas gali padidinti derlių 30–50 proc., tačiau netinkamas maisto medžiagų balansas dažnai lemia kokybės pablogėjimą ir ekonominius nuostolius.

Morkų fiziologija ir mitybos poreikiai

Morkos priklauso skėtinių šeimos augalams ir pasižymi specifiniais mitybos reikalavimais. Šakniavaisio formavimosi procesas vyksta dviem etapais: pirmiausia formuojasi šakninė sistema, vėliau intensyviai storėja pagrindinis šakniavaisis. Šis fiziologinis procesas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio maisto medžiagų balanso.

Morkų vegetacijos periodas Lietuvoje trunka 120–140 dienų, per kurias augalas sunaudoja vidutiniškai 2,5–3,0 kg azoto, 1,2–1,5 kg fosforo ir 4,5–5,2 kg kalio vienam tonui produkcijos. Šie duomenys rodo, kad morkoms reikalingas ryškiai didesnis kalio kiekis, palyginti su azotu.

Dirvožemio agrocheminės savybės

Morkų auginimui tinkamiausi lengvi priemolio ir smėlio dirvožemiai, kurių pH svyruoja 6,0–7,0 ribose. Rūgščiame dirvožemyje (pH <5,5) pablogėja fosforo ir molibdeno prieinamumas, o šarminėje terpėje (pH >7,5) – geležies, mangano ir boro.

Dirvožemio organinės medžiagos kiekis turėtų sudaryti 2,5–3,5 proc. Žemas humuso kiekis lemia blogas fizikines savybes, o per didelis – perteklinę azoto mineralizaciją, o tai skatina lapų masės augimą šakniavaisiuose sąskaita.

Organinių trąšų naudojimas morkoms

Morkų laukuose organinės trąšos taikomos tik gerai kompostuotos ar išgulėjusios ne mažiau kaip 24 mėnesius. Šviežio gyvulininkystės mėšlo naudojimas lemia šakniavaisiuose deformacijų atsiradimą dėl intensyvios azoto mineralizacijos.

Rekomenduojamas organinių trąšų kiekis:

galvijų mėšlas (perpuvęs) – 30–40 t/ha;
kompostas – 25–35 t/ha;
žaliosios trąšos – 20–25 t/ha.

Organines trąšas geriausia įterpti rudens laikotarpiu, kad vyktų palaipsnis humifikacijos procesas. Pavasarį organinių trąšų taikyti nerekomenduojama dėl lėto mineralizacijos proceso.

Morkų tręšimas mineralinėmis trąšomis

Morkų tręšimo sistema formuojama remiantis dirvožemio agrocheminės analizės duomenimis. Bazinė mineralinių trąšų norma apskaičiuojama pagal formulę: poreikis minus dirvožemio atsargos, padauginta iš panaudojimo koeficiento.

Morkų tręšimas fosforu

Fosforas yra kritiškai svarbus šaknų sistemos formavimuisi. Fosforo trūkumas lemia šakniavaisiuose violetinės spalvos atsiradimą ir augimo sulėtėjimą. Rekomenduojamos fosforo trąšos:

superfosfatas (16–20 % P₂O₅) – 150–200 kg/ha;
dvigubas superfosfatas (40–48 % P₂O₅) – 80–100 kg/ha;
amonio fosfatas (12 % N, 52% P₂O₅) – 60–80 kg/ha.

Morkų tręšimas kaliu

Kalis formuoja morkų saldumą ir pagerina laikymo savybes. Kalio trūkumas pasireiškia lapų kraštų nudžiūvimu ir šakniavaisiuose cukraus kiekio sumažėjimu. Tinkamos kalio trąšos:

kalio chloridas (60 % K₂O) – 120–150 kg/ha;
kalio sulfatas (50 % K₂O) – 150–180 kg/ha;
kalio magnezija (30 % K₂O, 10% MgO) – 200–250 kg/ha.

Morkų tręšimas azotu

Azoto normų nustatymas yra sudėtingiausias uždavinys morkų tręšimo sistemoje. Per didelis azoto kiekis lemia šakniavaisių šakojimąsi, nitratų kaupimąsi ir laikymo savybių pablogėjimą. Rekomenduojama azoto norma – 60–80 kg/ha, skirstoma trimis etapais:

Pirmasis etapas (daigų stadija). Po 2–3 savaičių nuo sudygimo, kai formuojasi 3–4 tikrasis lapelis, atliekamas pirmasis tręšimas azoto trąšomis. Naudojama 15–20 kg/ha azoto tirpalo pavidalu. Geriausias efektyvumas pasiekiamas naudojant karbamidą (1,5–2,0 kg 100 l vandens hektarui).
Antrasis etapas (šakniavaisių formavimosi pradžia). Po 4–5 savaičių nuo sudygimo atliekamas antrasis tręšimas, orientuotas į kalio padidėjimą. Naudojama 20–25 kg/ha azoto ir 30–35 kg/ha kalio. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu išvengti azoto pertekliaus.
Trečiasis etapas (intensyvus šakniavaisių augimas). Liepos mėnesį, kai šakniavaisiai intensyviai storėja, atliekamas trečiasis tręšimas tik kalio trąšomis – 25–30 kg/ha K₂O. Azoto trąšos šiuo periodu nevartojamos.

Morkų tręšimas kitais mikroelementais

Morkų auginime kritiškai svarbūs mikroelementai yra boras, manganas ir molibdenas. Jų trūkumas lemia specifinius fiziologinius sutrikimus:

Boro trūkumas sukelia šakniavaisiuose tuštumų formavimąsi ir juodų dėmių atsiradimą. Profilaktinis morkų tręšimas boru: 1–1,5 kg/ha boro rūgšties arba 0,1–0,2 proc. tirpalu tręšimas per lapus.
Mangano trūkumas pasireiškia lapų chloroze ir šakniavaisiuose cukraus kiekio sumažėjimu. Naudojama 2–3 kg/ha mangano sulfato arba 0,3–0,5 proc. tirpalo purškimas.
Molibdeno trūkumas lemia nitratų kaupimąsi šakniavaisiuose ir azoto apykaitos sutrikimus, ypač rūgščiame dirvožemyje. Rekomenduojamas tręšimas: 0,1–0,2 kg/ha natrio molibdato arba 0,01–0,05 % lapų purškimo tirpalas.

Morkų tręšimo kalendorius ūkininkams

Sezonas / mėnuo	Trąšų tipas	Kiekis (kg/ha arba %)	Pastabos
Rugsėjis–spalis	Galvijų mėšlas (išgulėjęs)	30–40 t/ha	Dirvožemio paruošimas. Mėšlas išgulėjęs ne mažiau kaip 24 mėn.
	Kompostas	25–35 t/ha
	Kalkės (jei reikia)	200–300 kg/ha	pH koregavimas
Kovas–balandis	Superfosfatas	150–200 kg/ha	Bazinis tręšimas prieš sėją. Trąšas įterpti 15–20 cm gylyje
	Kalio sulfatas	150–180 kg/ha
	Karbamidas	60–80 kg/ha
Gegužė (3–4 lapelių stadija)	Karbamidas (tirpalas)	1,5–2,0 kg / 100 l	I-asis vegetacinis tręšimas. Purkšti 300–400 l/ha tirpalo
	Kalio sulfatas (tirpalas)	1,5–2,0 kg / 100 l
Birželis	Karbamidas	20–25 kg/ha	II-asis vegetacinis tręšimas
(šakniavaisių formavimasis)	Kalio sulfatas	30–35 kg/ha
	Boro rūgštis	0,1–0,2 % tirpalas	Boro profilaktika lapų purškimu
Liepa	Kalio sulfatas	25–30 kg/ha	III-asis tręšimas tik kaliu
(intensyvus augimas)	Mangano sulfatas	0,3–0,5 % tirpalas	Mikroelementų profilaktika
	Molibdeno trioksidas	0,05–0,1 % tirpalas
Rugpjūtis	Mikroelementų kompleksas	Pagal gamintojo rekomendacijas	Papildomas mikroelementų tręšimas pagal poreikį

Pastaba: trąšų kiekiai pateikti vidutinėms sąlygoms. Tikslūs kiekiai turi būti koreguojami pagal dirvožemio agrocheminės analizės duomenis.

Morkų tręšimo technologijos

Šiuolaikinėse morkų auginimo technologijose taikomi tikslieji tręšimo metodai:

Tręšimo sistema – trąšų tiekimas laistymo sistemų pagalba leidžia tiksliai dozuoti maisto medžiagas pagal augalų vystymosi fazes. Šis metodas padidina trąšų panaudojimo efektyvumą 15–25 proc.
Tręšimas per lapus – papildomas maisto medžiagų tiekimas per lapus ypač efektyvus mikroelementų atveju. Rekomenduojama 3–4 purškimai per vegetacijos periodą.
Lokalizuotas tręšimas – trąšų įterpimas tiesiogiai į sėklų zoną sumažina trąšų poreikį 20–30 proc. ir pagerina jų panaudojimo efektyvumą.

Praktiniai sprendimai

Sėkmingam morkų auginimui rekomenduojama:

Atlikti dirvožemio agrocheminę analizę kasmet ir koreguoti tręšimo programą pagal gautus duomenis.
Naudoti kompleksines trąšas su mikroelementais vegetacijos pradžioje.
Vengti azoto trąšų naudojimo vėlyvuoju vegetacijos periodu.
Kontroliuoti dirvožemio drėgmę – sausros periodais trąšos neveiks efektyviai, o perteklinė drėgmė skatins ligų plitimą.
Derinti organinių ir mineralinių trąšų naudojimą optimaliam dirvožemio derlingumo palaikymui.

Šiuolaikinė morkų auginimo praktika reikalauja mokslinio požiūrio į tręšimą, kuris užtikrina ne tik aukštą derlių, bet ir produkcijos kokybę bei aplinkos apsaugą.

Šaltiniai:

Morkų tręšimas: moksliniai principai ir praktiniai sprendimai ūkiams