Šildymo sezonas Lietuvoje – iššūkis ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl kuro pasirinkimo. Ūkininkams, gyvenantiems kaime ar turintiems didesnį namų ūkį, vienas aktualiausių šaltojo sezono klausimų yra: kokį kurą pasirinkti – tradicines malkas ar modernesnes medžio granules? Toliau straipsnyje pateikiamas granulių ir malkų ekonominis palyginimas, trumpiai aptariant kiekvienos kuro rūšies privalumus, kainą ir kitus svarbius praktiškumo akcentus.
Granulių ir malkų ekonominis palyginimas: pradinės investicijos
Pirmasis ir vienas svarbiausių skirtumų tarp granulių ir malkų – reikalinga šildymo įranga. Granulių katilai yra žymiai brangesni nei įprasti kieto kuro katilai. Vidutinės kokybės granulių katilas kainuoja nuo 3000 iki 8000 eurų, o pažangesnės automatinės sistemos gali siekti net 10 000–15 000 eurų.
Tuo tarpu kieto kuro katilas, tinkantis malkoms, kainuoja žymiai pigiau – nuo 1000 iki 3000 eurų, priklausomai nuo galios ir funkcionalumo. Jei jau turite veikiantį malkų katilą, papildomų investicijų nereikia. Tačiau reikia suprasti, kad šios pradinės investicijos gali atsipirkti per keliolika metų dėl patogesnio naudojimo ir efektyvesnio šildymo.
Biokuro rūšių ekonominis palyginimas
Renkantis, kuo šildyti namus ar ūkio pastatus, dažniausiai svarstomos trys populiariausios biokuro rūšys – medžio granulės, pjuvenų briketai ir malkos. Kiekvienas kuras turi savitų privalumų: vieni pasižymi dideliu šilumingumu ir patogiu naudojimu, kiti – mažesne kaina ar paprastesniu paruošimu. Toliau apžvelgiame svarbiausius jų skirtumus, kainas ir tai, ką verta žinoti renkantis ekonomiškiausią variantą.
Medžio granulės
Medžio granulės – tai supresuotos medienos pjuvenos, dažniausiai 6–8 mm skersmens cilindrai. Jos skirtos automatiniams granuliniams katilams, kurie automatiškai dozuoja kurą ir palaiko nustatytą temperatūrą. Granulės pasižymi mažu peleningumu (apie 0,5–0,7 %) ir aukštu šilumingumu – 4,5–5 kWh/kg.
Šiuo metu medžio granulių kaina svyruoja apie 160–200 eurų už toną. Nors jos brangesnės nei malkos, granulių efektyvumas ir galimybė automatiškai palaikyti temperatūrą dažnai kompensuoja didesnę pradinę investiciją. Vidutinio 100 m² namo šildymui per sezoną prireiks 3–4 tonų granulių.
Medžio pjuvenų briketai
Briketai gaminami iš supresuotų medžio pjuvenų, spaudžiant jas aukštu slėgiu be rišiklių. Jie yra 3–5 kartus sausesni nei malkos, todėl jų šiluminė vertė gerokai didesnė. Pjuvenų briketų kaitrumas siekia 3500–5000 kcal/ kg, tuo tarpu gerai išdžiovintų malkų – tik 1600–2800 kcal/ kg. Tai reiškia, kad šildymo sezonui briketų reikia gerokai mažiau nei malkų.
2025 m. briketų kaina svyruoja apie 150–200 eurų už paletę (apie 960 kg). Jie yra patogūs sandėliuoti, nes nekaupia drėgmės ir ilgai išlaiko šildymo savybes.
Malkos
Malkos vis dar yra labiausiai paplitęs kuras Lietuvoje. Jų pagrindinis privalumas – žema kaina ir plačiai prieinama pasiūla. Kietųjų lapuočių malkos, tokios kaip beržo, ąžuolo ar uosio, išskiria daugiau šilumos nei spygliuočių mediena, tačiau net ir sausos malkos nepasiekia granulių ar briketų šiluminės vertės.
Šiuo metu 10 erdmetrių beržo malkų kaina svyruoja nuo 400 iki 430 eurų, uosio ir skroblo – apie 800 eurų, o mišrios lapuočių malkos – nuo 350 eurų. Spygliuočių malkos kainuoja apie 320–360 eurų už 10 erdmetrių.
Malkos reikalauja didesnio fizinio darbo, užima daugiau vietos sandėliuojant ir sukaupia didesnę drėgmę (15–20 % sausose, šviežiai pjautose – net iki 50–60 %). Drėgmė mažina kaitrumą, didina kuro sąnaudas ir sukelia kamino suodžių kaupimąsi.
Durpių briketai ir žemės ūkio granulės
Durpių briketai yra ilgo degimo kuro rūšis, lengvai įsikurianti ir tinkama papildomam kūrenimui. Šiluminė vertė – 3,5–4 kWh/ kg, drėgmė – 10–15 %.
Šiaudų ir rapsų granulės gaminamos iš žemės ūkio atliekų. Šių granulių šiluminė vertė svyruoja apie 3,8–4 kWh/kg, drėgmė – 12–15 %. Jos pigesnės nei medžio granulės, bet turi didesnį peleningumą. Šis kuras dažniausiai naudojamas ūkininkų kaimo vietovėse, kur galima panaudoti vietinius resursus ir sumažinti transporto kaštus.
Biokuro kainų ir efektyvumo palyginimas (lentelė)
| Biokuro rūšis | Šiluminė vertė (kWh/ kg) | Drėgmė (%) | Peleningumas (%) | Išlaidos 100 m² namui per sezoną |
| Medžio granulės | 4,5–5,0 | 8–10 | 0,5–0,7 | ~480–650 € |
| Medžio briketai | 4,3–5,0 | 4–8 | 0,5–1,5 | ~460–650 € |
| Beržo malkos | 1,9–2,3 | 15–20 | 0,5–1,0 | ~600–800 € |
| Uosio malkos | 2,0–2,5 | 15–20 | 0,5–1,0 | ~950–1 150 € |
| Mišrios lapuočių malkos | 1,7–2,1 | 15–20 | 0,5–1,0 | ~650–900 € |
| Durpių briketai | 3,5–4,0 | 10–15 | 3–8 | ~350–500 € |
| Šiaudų granulės | 3,8–4,0 | 12–15 | 3–6 | ~300–430 € |
Sandėliavimas, praktiškumas ir ekologinis aspektas
Granulės ir briketai turi būti laikomi sausose patalpose. Drėgmė gali sugadinti kurą, sumažinti kaitrumą ir padidinti pelenų kiekį. Malkos gali būti sandėliuojamos po stogu lauke, tačiau būtina gera ventiliacija, o šviežiai pjautoms malkoms reikia dar bent 1–2 metų džiovinimo.
Durpių briketai yra kiek atsparesni drėgmei, bet taip pat geriausiai laikomi sausoje patalpoje.
Visi aukščiau straipsnyje aptarti biokuro tipai yra laikomi anglies dioksidui neutraliais. Medžio granulės ir briketai dažnai gaminami iš medienos pramonės atliekų, o šiaudų ar rapsų granulės – iš žemės ūkio atliekų. Tai sumažina šiltnamio efektą sukeliančių emisijų kiekį, palyginti su iškastiniu kuru.
Kuris biokuras ekonomiškiausias ūkiui?
Vertinant biokuro rūšis pagal kainą, šilumingumą, patogumą ir realias sezono išlaidas, galima išskirti kelias aiškias tendencijas:
- Automatiniams katilams vis dar ekonomiškiausios medžio granulės – Nors jų kaina didesnė, aukšta šiluminė vertė ir itin mažas peleningumas leidžia sunaudoti mažiau kuro, todėl bendros sezono išlaidos išlieka konkurencingos. Granulės taip pat sumažina darbo sąnaudas, o tai ūkiuose tampa papildomu ekonominiu privalumu.
- Medžio briketai – geriausias kainos ir naudingumo santykis įprastiems katilams.Briketai šyla greitai, dega tolygiai, o vieno kilogramo sukuriama šiluma yra artima granulėms. Jei katilas nėra automatinis, briketai dažnai pasižymi mažesne sezono kaina nei granulės ar malkos.
- Tradicinės malkos ūkiuose išlieka populiarus sprendimas dėl savo prieinamumo ir paprastumo. Tačiau reikėtų įvertinti, kad jos reikalauja daugiau darbo, iš anksto paruoštos vietos džiovinimui ir didesnių sandėliavimo plotų.
- Durpių briketai gali būti gera papildoma kuro alternatyva, ypač kai siekiama ilgo, tolygaus žarijų palaikymo šaltomis naktimis.
Vis dėlto ūkiams pats ekonomiškiausias pasirinkimas dažnai būna vietiniai resursai – šiaudai ar rapsų išspaudos. Tai kuras, kurio ne tik nereikia pirkti, bet ir išnaudojamas tas pats ūkio ciklas, mažėja atliekų kiekis, ir iš esmės šildymas tampa beveik nemokamas (išskyrus granuliavimo sąnaudas). Dėl to daugelyje ūkių būtent šiaudų granulės yra tikrasis biokuro lyderis.
Kodėl šiaudų granulės ūkio sąlygomis – idealus variantas?
Šiaudų granulės neretai lieka „šešėlyje“, tačiau ūkininkams jos yra viena vertingiausių biokuro rūšių. Jos pasižymi gana aukštu šilumingumu (3,8–4,0 kWh/ kg), degdamos palaiko pastovią liepsną ir ypač tinka didesnėms katilinėms ar šildymo sistemoms, kuriose svarbus kuro kiekis ir pigumas.
Pagrindiniai šiaudų granulių privalumai ūkiuose:
- Labai maža savikaina – jei šiaudai yra iš savo lauko, realios išlaidos tėra granuliavimo įrenginio elektra ir nusidėvėjimas.
- Didelis prieinamumas – praktiškai kiekvienas ūkis turi nenaudojamų šiaudų.
- Maža sezono kaina – šildyti 100 m² patalpą šiaudų granulėmis vidutiniškai kainuoja vos 300–430 € per sezoną, o gaminant iš savo ūkio– dar mažiau.
- Tvarumas – šiaudai yra atsinaujinantis, vietinis, greitai atsikuriantis resursas.
Ar ūkininkai gali pasigaminti granules patys?
Taip, ir būtent čia slypi didžiausia nauda. Ūkyje turint smulkinimo ir granuliavimo presą, galima perdirbti šiaudus į pilnavertį biokurą. Reikalinga įranga:
- smulkintuvas (šiaudams susmulkinti iki 2–4 mm),
- granuliavimo presas,
- džiovintuvas (nebūtinas, jei šiaudai tinkamai išdžiūvę lauke),
- frakcijų atrinkimo sietai.
Tokios įrangos kaina atsiperka per 1–2 sezonus, ypač jei šildomos didelės ūkinės patalpos, tvartai, džiovyklos ar dirbtuvės. Be to, atsiranda galimybė granules ne tik naudoti savo ūkyje, bet ir parduoti aplinkiniams.
Kokią biokuro rūšį pasirinkti?
Apibendrinant galima pasakyti, kad granulių ir malkų ekonominis palyginimas ūkiuose aiškiai atskleidžia vieną tendenciją – kuo efektyvesnė ir labiau automatizuota šildymo sistema, tuo svarbesnė tampa kuro kokybė, pastovumas ir šilumingumas. Nors tradicinės malkos vis dar išlieka prieinamu ir įprastu sprendimu, realios sezono išlaidos ir darbo sąnaudos dažniausiai verčia ieškoti modernesnių alternatyvų.
Medžio granulės ir pjuvenų briketai siūlo stabilumą, prognozuojamas sąnaudas ir švaresnį degimą, todėl daugeliui ūkių jie tampa ekonomiškai patrauklesni. Tačiau būtent žemės ūkio granulės – šiaudų ar rapsų – laimi. Naudojant vietinius resursus, šildymas tampa ne tik pigesnis, bet ir praktiškai savarankiškas: ūkininkas pats kontroliuoja tiek žaliavų kiekį, tiek jų paruošimą.
Todėl ūkiams, kurie turi galimybę pasigaminti granules patys, šis variantas tampa absoliučiu lyderiu. Tai sprendimas, kuris sujungia ekonomiškumą, tvarumą ir ūkio savarankiškumą. O tiems, kurie nori mažiau rūpesčių ir daugiau automatizavimo, racionaliausia rinktis medžio granules arba briketus.
Galiausiai, idealus pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno ūkio šildymo įrangos, kuro poreikio ir turimų resursų. Tačiau viena aišku – šiais laikais biokuras suteikia daugiau galimybių nei bet kada anksčiau, o ūkininkai gali rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal tai, kaip pats kuras prisideda prie viso ūkio ekonominės naudos.
Straipsnis parengtas remiantis rinkos kainų analize, praktine ūkių patirtimi bei biokuro tiekėjų pateikiamais duomenimis.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva