Miškas ir gyvulininkystė dažnai laikomi nesuderinamomis veiklomis. Vis dėlto istorija ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo priešingai – tinkamai valdomas ganymas miškuose gali būti naudingas tiek ūkiui, tiek miško ekosistemai. Tokia praktika pasaulyje žinoma kaip medžių ir ganyklų sistema (angl. silvopasture) ir laikoma viena iš agromiškininkystės formų. Šioje sistemoje vienoje teritorijoje sąmoningai derinami trys elementai – medžiai, pašarinė augalija ir ganomi gyvuliai. Tinkamai organizuotas ganymas miškuose gali padėti mažinti gaisrų riziką, palaikyti biologinę įvairovę ir kartu suteikti ūkiui papildomą pašarų šaltinį.
Kas yra ganymas miškuose?
Ganymas miškuose – tai žemės naudojimo praktika, kai gyvuliai ganomi miško teritorijose arba medžių apsuptose ganyklose. Skirtingai nei įprastose pievose, tokioje sistemoje gyvuliai naudojasi ne tik žoline augalija, bet ir sudėtingesne ekosistema, kurioje svarbų vaidmenį atlieka medžiai, krūmai, miško paklotė ir natūraliai augantys pašariniai augalai. Tinkamai valdoma miškinė ganyba gali būti laikoma integruota žemės naudojimo sistema, kurioje derinami miško ekosistemų procesai ir gyvulininkystės veikla.
Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje ganymas miškuose dažnai siejamas su agromiškininkystės (angl. agroforestry) sąvoka. Tai žemės naudojimo sistema, kurioje sąmoningai derinami medžiai ir žemės ūkio veikla, pvz., augalininkystė arba gyvulininkystė. Viena iš agromiškininkystės formų yra medžių ir ganyklų sistema (angl. silvopasture), kai medžiai, pašarinė augalija ir ganomi gyvuliai integruojami į vieną funkcionuojančią ekosistemą. Tokiose sistemose medžiai suteikia pavėsį, gerina mikroklimatą ir dirvožemio struktūrą, o gyvuliai padeda kontroliuoti augalijos tankį bei prisideda prie natūralios maistinių medžiagų apytakos.
Svarbu pabrėžti, kad ganymas miškuose nėra tas pats, kas nekontroliuojamas gyvulių laikymas miško teritorijoje. Netinkamai organizuotas ganymas gali pažeisti jaunus medžius, suslėgti dirvožemį ar sumažinti augalijos įvairovę. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje miškininkystėje ir žemės ūkyje vis daugiau dėmesio skiriama planavimui ir valdymui: gyvulių tankiui, ganymo laikotarpiams, rotaciniam ganymui ir jautrių miško vietų apsaugai.
Nors šiandien ganymas miškuose dažnai pristatomas kaip inovatyvi tvaraus ūkininkavimo praktika, iš tiesų jis turi gilią istoriją. Daugelyje Europos regionų gyvuliai šimtmečius buvo ganomi miškuose, kur jie maitinosi žoline augalija, lapais, gilėmis ar kitais natūraliais pašarais. Tik XX a., intensyvėjant miškininkystei ir žemės ūkiui, ši praktika daugelyje vietų buvo apribota arba visiškai nutraukta. Pastaraisiais dešimtmečiais moksliniai tyrimai ir praktiniai pavyzdžiai vis dažniau rodo, kad tinkamai valdomas ganymas miškuose gali būti ne tik suderinamas su miško apsauga, bet ir prisidėti prie ekosistemų stabilumo bei kraštovaizdžio tvarkymo.
Kokie yra ganymo miškuose modeliai?
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ganymas miškuose yra viena ir ta pati praktika, iš tikrųjų galima išskirti du gana skirtingus modelius. Vienas jų yra istorinis, tradicinis ganymas miškuose, kuris daugelyje regionų egzistavo šimtmečius. Kitas – šiuolaikinė medžių ir ganyklų sistema (silvopasture), kuri planuojama ir valdoma kaip tvari agromiškininkystės forma. Abu modeliai turi bendrą bruožą – gyvulių ganymą medžių apsuptoje aplinkoje, tačiau jų tikslai, valdymo principai ir ekologinis poveikis gali gerokai skirtis.
Tradicinis ganymas miškuose
Istoriškai daugelyje Europos regionų miškai buvo naudojami ne tik medienai, bet ir kaip gyvulių ganyklos. Gyvuliai – dažniausiai galvijai, arkliai, kiaulės ar avys – buvo išleidžiami į miškus, kur jie maitinosi žoline augalija, krūmų ūgliais, lapais, gilėmis ar kitais natūraliais pašaro šaltiniais. Toks ganymas dažnai buvo sezoninis ir susijęs su vietos bendruomenių ūkinėmis tradicijomis.
Lietuvoje ši praktika taip pat buvo paplitusi. Pvz., Dzūkijos regione gyvuliai ilgą laiką buvo ganomi miškuose ar jų pakraščiuose, kur jie rasdavo natūralių pašarinių augalų ir pavėsį karštomis vasaros dienomis. Miško ganymas buvo svarbi tradicinio kaimo gyvenimo dalis ir netgi laikomas nematerialaus kultūros paveldo elementu.
Toks ganymas dažniausiai buvo organizuojamas gana paprastai: gyvuliai buvo išleidžiami į didesnius miško plotus, o jų judėjimas buvo ribojamas natūraliomis kliūtimis arba prižiūrimas piemenų. Nors ši sistema galėjo turėti ir teigiamą poveikį, pvz., mažinti krūmynų tankėjimą ar palaikyti atviresnę miško struktūrą, ji ne visada buvo kontroliuojama. Dėl to kai kuriose vietose intensyvus ganymas galėjo pažeisti jaunus medžius arba trukdyti miško atsinaujinimui.
Medžių ir ganyklų sistema (silvopasture)
Šiuolaikinėje žemės ūkio ir miškininkystės praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama medžių ir ganyklų sistemai (silvopasture). Tai planuojama agromiškininkystės sistema, kurioje medžiai, pašarinė augalija ir gyvuliai yra sąmoningai integruojami į vieną funkcionuojančią ekosistemą.
Skirtingai nei tradiciniame ganyme, tokiose sistemose:
- ganymas dažnai vykdomas rotaciniu principu, kad būtų išvengta per didelio nuganymo;
- saugomi jauni medžiai, kad būtų išlaikyta miško struktūra;
- siekiama suderinti ūkio produktyvumą ir ekosistemų stabilumą.
Tokiose sistemose medžiai gali atlikti kelias funkcijas: jie suteikia pavėsį gyvuliams, gerina mikroklimatą, saugo dirvožemį nuo erozijos ir gali būti papildomas pajamų šaltinis (pvz., mediena ar vaisiai). Tuo tarpu gyvuliai padeda reguliuoti augalijos augimą ir prisideda prie natūralios maistinių medžiagų apytakos dirvožemyje.
Dėl šių priežasčių medžių ir ganyklų sistema vis dažniau laikoma tvaria žemės naudojimo strategija, galinčia vienu metu prisidėti prie žemės ūkio produktyvumo, biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos švelninimo.
Kokią naudą miškui suteikia gyvulių ganymas jame?
Vienas iš svarbiausių teigiamų efektų yra augalijos struktūros reguliavimas. Gyvuliai, ganydamiesi miško paklotėje ir pakraščiuose, gali sumažinti žolinės ir krūminės augalijos tankį, taip pakeisdami apatinio augalijos sluoksnio struktūrą. Dėl to mažėja tankūs krūmynai ir žolinės augalijos sluoksnis prie žemės, o miško paklotėje atsiranda daugiau šviesos. Tokios sąlygos gali būti palankios įvairioms žolinėms augalų rūšims, vabzdžiams ir kitiems organizmams, todėl kai kuriais atvejais didėja biologinė įvairovė.
Ganymas taip pat gali prisidėti prie natūralesnės kraštovaizdžio struktūros palaikymo. Istoriškai daugelyje Europos regionų miškai nebuvo visiškai tankūs – juose egzistavo atviresni plotai, miško pievos ar retmiškiai. Gyvuliai, reguliuodami augalijos augimą, gali padėti išlaikyti tokią mozaikinę struktūrą, kuri yra svarbi daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių.
Kitas svarbus aspektas – degių augalinių medžiagų mažinimas. Miško paklotėje susikaupianti žolinė augalija ir smulkūs krūmai gali tapti degia biomase, ypač sausringais laikotarpiais. Gyvuliai, ganydamiesi tokiose teritorijose, sumažina šios augalijos kiekį, todėl gali sulėtėti galimų gaisrų plitimas. Dėl šios priežasties kai kuriose šalyse ganymas miškuose netgi naudojamas kaip kraštovaizdžio valdymo priemonė gaisrų prevencijai.
Be to, gyvuliai prisideda prie natūralios maistinių medžiagų apytakos. Per ganymą jie paskleidžia organines medžiagas – mėšlą ir šlapimą, kurie grąžina dirvožemiui maistines medžiagas ir gali pagerinti dirvožemio biologinį aktyvumą.
Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad teigiamas poveikis pasireiškia tik tuomet, kai ganymas yra tinkamai valdomas. Per didelis gyvulių skaičius arba ilgalaikis ganymas vienoje vietoje gali pažeisti jaunuosius medžius, suslėgti dirvožemį ir trukdyti miško atsinaujinimui.
Ką rodo moksliniai tyrimai apie ganymo miškuose naudą?
Pastaraisiais dešimtmečiais ganymas miškuose vis dažniau analizuojamas kaip agromiškininkystės sistemos dalis. Moksliniai tyrimai vertina šios praktikos poveikį biologinei įvairovei, augalijos struktūrai, dirvožemio procesams ir bendram kraštovaizdžio stabilumui. Nors rezultatai gali skirtis priklausomai nuo ganymo intensyvumo, gyvulių rūšies ir vietos ekologinių sąlygų, daugelyje tyrimų nustatyta, kad vidutinio intensyvumo ganymas gali turėti teigiamą poveikį tam tikroms miško ekosistemų savybėms.
Viename tyrime, publikuotame moksliniame žurnale Biological Conservation, analizuotas ganymo poveikis miško ir pievų pereinamosioms ekosistemoms. Tyrimo rezultatai parodė, kad kontroliuojamas ganymas gali prisidėti prie augalų rūšių įvairovės didėjimo. Tai siejama su tuo, kad gyvuliai, ganydamiesi skirtingose teritorijos vietose, sukuria nevienodo aukščio ir tankio augalijos struktūrą. Tokia heterogeniška augalijos danga sudaro palankesnes sąlygas skirtingoms augalų, vabzdžių ir kitų organizmų rūšims.
Kiti tyrimai nagrinėja vadinamąsias medžių ir ganyklų sistemas (silvopasture), kurios laikomos viena iš agromiškininkystės formų. Viename naujesnių tyrimų, publikuotų žurnale Sustainability (2024), buvo vertinamas tokių sistemų poveikis dirvožemio procesams, augalijos struktūrai ir ekosistemų atsparumui. Tyrimo rezultatai rodo, kad integruojant medžius, ganyklas ir gyvulius gali susiformuoti daugiafunkcė žemės naudojimo sistema, kurioje vienu metu vyksta keli svarbūs ekologiniai procesai.
Tyrimo duomenimis, vienas iš svarbiausių tokių sistemų poveikių yra degių augalinių medžiagų kiekio mažėjimas. Gyvuliai, ganydamiesi teritorijoje, sumažina žolinės ir krūminės augalijos sluoksnį, kuris gali kauptis miško paklotėje. Dėl to kai kuriais atvejais gali sumažėti potenciali gaisrų rizika arba sulėtėti ugnies plitimas.
Be to, tyrimuose pažymima, kad gyvulių ganymas gali turėti įtakos dirvožemio biologiniams procesams. Gyvuliai į dirvožemį grąžina organines medžiagas per mėšlą ir šlapimą, o tai gali skatinti mikroorganizmų aktyvumą ir maistinių medžiagų ciklą. Tuo pat metu medžiai tokiuose kraštovaizdžiuose padeda reguliuoti mikroklimatą: jie mažina dirvožemio temperatūros svyravimus, saugo dirvožemį nuo erozijos ir gali prisidėti prie anglies kaupimo.
Kokią naudą ūkiui gali atnešti ganymas miškuose?
Vienas iš svarbiausių privalumų yra papildomas pašaro šaltinis. Miškuose ir jų pakraščiuose dažnai auga įvairios žolinės ir krūminės augalų rūšys, kurios gali būti naudojamos kaip natūralus pašaras. Gyvuliai tokiuose plotuose gali maitintis ne tik žole, bet ir lapais, jaunais ūgliais ar kitais augalų komponentais. Tai leidžia bent iš dalies sumažinti priklausomybę nuo specialiai įrengtų ganyklų ar papildomų pašarų.
Kitas svarbus aspektas – palankesnis mikroklimatas gyvuliams. Medžiai suteikia natūralų pavėsį ir apsaugą nuo vėjo, todėl gyvuliai patiria mažesnį karščio stresą. Tyrimai rodo, kad pavėsis gali padėti išlaikyti stabilesnę gyvulių kūno temperatūrą, pagerinti jų savijautą ir kai kuriais atvejais netgi turėti teigiamą poveikį produktyvumui.
Ganymas miškuose taip pat leidžia efektyviau panaudoti skirtingus kraštovaizdžio elementus. Ūkiuose neretai būna plotų, kurie nėra tinkami intensyviai žemdirbystei, pvz., miško pakraščiai, retmiškiai ar mažiau derlingos žemės. Tokios teritorijos gali būti pritaikytos ganymui, todėl jos tampa produktyvia ūkinės veiklos dalimi.
Be to, medžių ir ganyklų sistemose atsiranda galimybė diversifikuoti ūkio produkciją. Be gyvulininkystės produktų, tokiose teritorijose gali būti gaunama ir kitų išteklių, pvz., medienos. Tai gali padėti ūkiui tapti atsparesniam ekonominiams svyravimams ir sumažinti priklausomybę nuo vienos veiklos.
Vis dėlto, kaip ir miško ekosistemos atveju, teigiama ūkinė nauda pasireiškia tik tada, kai ganymas yra gerai suplanuotas ir kontroliuojamas. Per didelis gyvulių tankis arba netinkamai parinktas ganymo laikotarpis gali ne tik pakenkti miškui, bet ir sumažinti pašarinės augalijos produktyvumą.
Kokius gyvulius galima ganyti miškuose?
Miškuose galima ganyti įvairius naminius gyvulius, tačiau jų poveikis augalijai ir miško ekosistemai gali būti skirtingas. Skirtingos gyvulių rūšys pasižymi nevienodu mitybos būdu, judėjimo intensyvumu ir poveikiu dirvožemiui, todėl jų pasirinkimas turi būti derinamas su konkrečiomis teritorijos sąlygomis ir ganymo tikslais.
Pvz., galvijai daugiausia minta žoline augalija ir paprastai mažiau pažeidžia krūmus ar medžių ūglius. Dėl šios priežasties jie dažnai laikomi vienais tinkamiausių gyvulių ganymui miškuose ar retesniuose medynuose. Avys taip pat daugiausia ėda žolinius augalus, tačiau dėl mažesnio kūno svorio jų poveikis dirvožemiui paprastai būna mažesnis nei galvijų.
Tuo tarpu ožkos pasižymi kitokiu mitybos elgesiu – jos noriai ėda krūmus, jaunus medžių ūglius ir lapus. Dėl to jos kartais naudojamos krūmynų kontrolės priemonėms, tačiau tokiose sistemose reikia didesnės kontrolės, kad nebūtų pažeisti jauni medžiai. Kai kuriose sistemose miškuose gali būti ganomi ir arkliai, kurie mitybos požiūriu yra panašūs į galvijus, tačiau gali būti mažiau selektyvūs rinkdamiesi augalus.
Istoriškai kai kuriose Europos vietovėse miškuose buvo ganomos ir kiaulės, ypač ten, kur gausu gilių ar kitų miško vaisių. Vis dėlto šiuolaikinėse sistemose kiaulės naudojamos rečiau, nes jų knisimas gali stipriau pažeisti dirvožemio paviršių ir miško paklotę.
Skirtingų gyvulių rūšių pasirinkimas dažnai priklauso nuo to, kokį ekologinį ar ūkinį tikslą siekiama pasiekti, pvz., sumažinti žolinę augaliją, kontroliuoti krūmų plitimą ar tiesiog panaudoti natūralius pašaro išteklius.
| Gyvuliai | Dažniausiai ėdama augalija | Galimas poveikis miškui |
| Galvijai | Žoliniai augalai | Mažina žolinės augalijos tankį |
| Avys | Smulkūs žoliniai augalai | Palaiko žemą augalijos sluoksnį |
| Ožkos | Krūmai, ūgliai, lapai | Gali padėti kontroliuoti krūmynus |
| Arkliai | Žoliniai augalai | Panašus poveikis kaip galvijų |
| Kiaulės | Šaknys, giliai, miško paklotė | Gali keisti dirvožemio struktūrą |
Kaip organizuoti ganymą miškuose?
Kad ganymas miškuose būtų naudingas tiek gyvuliams, tiek miško ekosistemai, būtinas apgalvotas planavimas ir nuoseklus valdymas. Skirtingai nei tradicinis gyvulių išleidimas į mišką, šiuolaikinėje miškinės ganybos praktikoje siekiama kontroliuoti gyvulių judėjimą, ganymo intensyvumą ir laikotarpį. Tai padeda išvengti per didelio nuganymo, dirvožemio suslėgimo ar jaunų medžių pažeidimo.
Vienas svarbiausių principų yra tinkamas gyvulių tankis. Jei viename plote ganoma per daug gyvulių, augalija gali būti per stipriai nuganyta, o dirvožemis – suslėgtas. Todėl ganymo intensyvumas turi būti pritaikytas prie teritorijos dydžio, augalijos kiekio ir miško struktūros.
Taip pat dažnai taikomas rotacinis ganymas, kai gyvuliai periodiškai perkeliami iš vieno ploto į kitą. Toks metodas leidžia augalijai atsikurti ir sumažina nuolatinį spaudimą vienai teritorijai. Rotacinis ganymas ypač svarbus medžių ir ganyklų sistemose, kur siekiama suderinti augalijos augimą ir gyvulių ganymą.
Kitas svarbus aspektas – jauno miško apsauga. Jauni medžiai yra jautriausi gyvulių poveikiui, todėl kai kuriose teritorijose gali būti naudojamos apsauginės priemonės, pvz., laikinos tvoros arba individualios medelių apsaugos. Tai padeda užtikrinti, kad miškas galėtų natūraliai atsinaujinti.
Svarbu atsižvelgti ir į sezoninį ganymo pobūdį. Kai kuriose vietovėse ganymas miškuose vyksta tik tam tikru metų laiku, pvz., vasarą ar ankstyvą rudenį, kai augalijos kiekis yra didžiausias. Toks sezoninis naudojimas leidžia išvengti per didelio spaudimo ekosistemai.
Ne mažiau svarbus yra ir vandens bei pavėsio prieinamumas. Nors miškai dažnai suteikia natūralų pavėsį, gyvuliams vis tiek turi būti užtikrintas patogus priėjimas prie vandens. Tinkamai suplanuota infrastruktūra padeda išvengti situacijų, kai gyvuliai koncentruojasi tik vienoje teritorijos vietoje.
Ar ganymas miškuose gali būti tvari ūkininkavimo kryptis?
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie tai, kad žemės ūkis turi tapti ne tik produktyvus, bet ir atsparus aplinkos pokyčiams. Klimato kaita, biologinės įvairovės mažėjimas ir dirvožemio degradacija skatina ieškoti tokių ūkininkavimo modelių, kurie leistų suderinti ekonominius tikslus su ekosistemų išsaugojimu. Šiame kontekste ganymas miškuose vis dažniau minimas, kaip viena iš galimų tvaresnių žemės naudojimo krypčių.
Vienas iš svarbiausių šios praktikos privalumų yra daugiafunkcis žemės naudojimas. Toje pačioje teritorijoje gali būti derinamos kelios veiklos: miško ekosistemos palaikymas, pašarinės augalijos augimas ir gyvulių ganymas. Tokia sistema leidžia efektyviau išnaudoti kraštovaizdį ir sukurti daugiau ekologinių bei ekonominių funkcijų vienoje vietoje.
Be to, ganymas miškuose gali prisidėti prie atsparumo klimato kaitai. Medžiai padeda reguliuoti mikroklimatą, saugo dirvožemį nuo erozijos ir gali kaupti anglies dioksidą, o gyvuliai padeda kontroliuoti augalijos tankį ir palaikyti atviresnę kraštovaizdžio struktūrą. Tokios sistemos dažnai laikomos svarbia regeneracinio ir klimato požiūriu atsparaus ūkininkavimo dalimi.
Europos Sąjungos žemės ūkio ir aplinkos politikos kontekste vis daugiau dėmesio skiriama agromiškininkystei – sistemoms, kurios jungia medžius ir žemės ūkio veiklą. Medžių ir ganyklų sistemos (silvopasture) laikomos viena iš šios krypties formų, galinčių padėti derinti ūkinę veiklą su biologinės įvairovės apsauga ir kraštovaizdžio atkūrimu.
Būtina pabrėžti, kad ganymas miškuose negali būti laikomas universaliu sprendimu visoms teritorijoms. Jo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: miško struktūros, augalijos tipo, gyvulių rūšies ir tinkamo valdymo. Todėl ši praktika dažniausiai vertinama ne kaip tradicinio ūkininkavimo pakaitalas, bet kaip viena iš galimų kraštovaizdžio valdymo ir tvaraus ūkininkavimo priemonių.
Šaltiniai:
https://naturalit.lt/wp-content/uploads/2023/12/Gaires_Ganymas-miskuose.pdf
https://dnp.lrv.lt/lt/apie-saugomas-teritorijas/dzukijos-nacionalinis-parkas/kultura/nematerialus-kulturos-paveldas/ganymas-miskuose
https://www.mdpi.com/2071-1050/16/24/10939
https://www.fao.org/4/x5371e/x5371e04.htm
https://forest.eea.europa.eu/topics/society/agroforestry
https://extension.msstate.edu/publications/silvopasture-grazing-systems-can-add-value-trees
https://smallfarms.cornell.edu/2018/06/six-key-principles-for-a-successful-silvopasture
https://news.cornell.edu/stories/2012/04/experts-suggest-grazing-cows-sheep-ducks-forests
https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0006320719305221
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.