Europos cukraus rinka išgyvena vieną sudėtingiausių laikotarpių per pastarąjį dešimtmetį. Cukrinių runkelių augintojų organizacijos skambina pavojaus varpais, o Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, jaučia vis stiprėjantį spaudimą. Tarptautinė Europos cukrinių runkelių augintojų konfederacija (CIBE), atstovaujanti beveik 140 tūkstančių ūkininkų iš 15 ES šalių, vis aktyviau kviečia Europos institucijas imtis skubių veiksmų. Tačiau kodėl situacija tapo tokia kritiška ir ką tai reiškia Lietuvos cukrinių runkelių augintojams?
Nuo optimizmo iki realybės: kas nutiko po kvotų panaikinimo?
2017 metais ES panaikino beveik 50 metų veikusią cukraus kvotų sistemą. Tada daugelis tikėjosi, kad laisvoji prekyba atvers naujas galimybes – cukraus gamintojai galės nevaržomai plėsti gamybą, ieškoti naujų eksporto rinkų, o konkurencija paskatins inovacijas. Pirmuosius metus po reformos tikrai atrodė, kad sistema veikia: ES cukraus pramonė tapo grynuoju eksportuotoju, o ne importuotoju, kaip anksčiau.
Tačiau per kelerius metus situacija kardinaliai pasikeitė. Užuot tapę stipresni, Europos cukrinių runkelių augintojai atsidūrė dar labiau pažeidžiamoje padėtyje. Vien nuo 2017 metų ES užsidarė 15 cukraus fabrikų, o maždaug 27 tūkstančiai ūkininkų nustojo auginti cukrinius runkelius. Lietuva šį procesą pajuto labai skausmingai – abiejų šalies cukraus fabrikų finansinė situacija tapo nepavydėtina, o diskusijos apie sektoriaus ateitį įgavo dramatišką atspalvį.
Trys pagrindiniai smūgiai Europos cukraus auginimui
Europos cukrinių runkelių sektorius šiandien susiduria ne su viena atskira problema, o su visuma tarpusavyje susijusių iššūkių, kurie kartu daro itin stiprų spaudimą augintojams ir visai rinkai.
Pirmasis ir bene skaudžiausias iššūkis Europos cukrinių runkelių augintojams – nelygiateisė konkurencija su trečiosiomis šalimis. ES ūkininkai privalo laikytis itin griežtų aplinkosaugos, darbo ir augalų apsaugos reikalavimų, o tuo pat metu į bendrąją rinką vis plačiau patenka pigesnis importinis cukrus, gaminamas taikant žemesnius standartus ir dažnai remiamas valstybės subsidijomis. Ryškus pavyzdys – Brazilijos cukranendrių sektorius, kurį kasmet papildo milijardinė valstybės parama, o valiutos nuvertėjimas dar labiau sustiprina kaininį pranašumą. Tokios sąlygos sukuria nelygią konkurenciją: ES augintojai „bėga su svoriais“, kai jų konkurentai veikia be panašių apribojimų.
Antrasis iššūkis – augalų apsaugos produktų ribojimai. Nuo 2018 m. cukrinių runkelių augintojai neteko daugiau nei 30 veikliųjų medžiagų, o artimiausiais metais dar dalis jų gali būti nebepratęstos. Problema ta, kad veiksmingų alternatyvų kol kas nėra pakankamai, nors į mokslinius tyrimus investuojama daug. Dėl to derlingumo augimas, kuris anksčiau siekė apie 1,5 proc. per metus, sustojo, o kai kuriose šalyse 2024 m. derlius smarkiai nukentėjo dėl ligų plitimo, ypač cercosporozės, kuri sumažino runkelių cukringumą.
Trečiasis jautrus klausimas – cukraus importas iš Ukrainos. Po karo pradžios ES laikinai panaikino muitus ir kvotas, o tai lėmė staigų importo augimą ir papildomą spaudimą kainoms, ypač Rytų Europos šalyse. Nors 2024 m. buvo įvestas vadinamasis „saugos stabdis“, ribojantis importą viršijus nustatytas ribas, kainų kritimo jis visiškai nesustabdė. Dėl to daugelis ES augintojų buvo priversti mažinti runkelių plotus 2025 m., pabrėždami, kad solidarumas neturi virsti ilgalaike našta vietos ūkininkams.
Cukraus rinka: kur dingo teisingumas ir pusiausvyra?
Viena įdomiausių cukraus rinkos istorijų po kvotų panaikinimo yra tai, kaip pasikeitė vertės paskirstymas grandinėje. Ankstesniame reguliavime cukrinių runkelių augintojai turėjo garantuotą minimalią kainą, kurią jiems privalėjo mokėti cukraus gamintojai. Kai sistema buvo panaikinta, laisvoji rinka turėjo užtikrinti teisingą kainodarą.
Tačiau realybė pasirodė kitokia. Vieninteliai laimėtojai po reformos tapo cukrų naudojančios maisto ir gėrimų pramonės įmonės, kurioms per vienus metus buvo „perleista“ apie 1,5 milijardo eurų vertės. Tai reiškia, kad maisto pramonė gavo žymiai pigesnį cukrų, bet šios naudos neperleido nei vartotojams (produktų kainos nekrito), nei augintojams (runkelių kainos neaugo). Vertė liko viduje, o ūkininkų pajamos nukentėjo labai stipriai.
Lietuvoje ši tendencija taip pat labai akivaizdi. Runkelių augintojai skundžiasi, kad su fabrikais sudaryti kontraktai dažnai yra neskaidrūs, kainų formavimo mechanizmai neaiškūs, o galimybės apsisaugoti nuo rinkos svyravimų – minimalios. Nors cukraus kaina parduotuvėse išlieka gana stabili (nors ir sumažėjo lyginant su 2017–2018 metais), ūkininkams mokamos kainos už runkelius vis dar yra žymiai mažesnės nei anksčiau.
Kas laukia Lietuvos cukrinių runkelių augintojų?
Lietuva turi du cukraus fabrikus: „Nordic Sugar“ Kėdainiuose ir „Lietuvos cukrus“ Marijampolėje. Abu šie fabrikai per pastaruosius metus susidūrė su dideliais sunkumais. „Lietuvos cukrus“ 2025–2026 metais pradėjo restruktūrizavimo procesus, tačiau vis dar bylinėjasi su kreditoriais dėl maždaug 9 milijonų eurų skolų.
Tuo tarpu „Nordic Sugar“ atstovai viešai pripažįsta, kad finansinė situacija yra nepavydėtina, nors bankroto pavojaus ir nėra. Įmonė teigia, kad runkelių augintojams mokama tiek, kiek leidžia cukraus pardavimo rinka – nei daugiau, nei mažiau.
Lietuvos runkelių augintojai, kaip ir jų kolegos visoje Europoje, atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, jie investuoja į technologijas, žemę, įrangą, bando didinti derlių ir efektyvumą. Kita vertus, jie negali kontroliuoti nei runkelių supirkimo kainų, nei cukraus pardavimo kainų, nei importo politikos, kuri tiesiogiai veikia rinkos balansą. Pasėjęs cukrinių runkelių, ūkininkas rizikuoja – jei derlius bus geras, bet cukraus kaina rinkoje kris dėl importo antplūdžio ar kitų veiksnių, pelnas tiesiog išgaruos.
Būtent todėl Lietuvos runkelių augintojai, kaip ir CIBE, reikalauja aiškesnių kontraktų, skaidresnės kainodaros ir galimybės realiai dalyvauti rizikos valdyme. Šiuo metu Lietuvoje cukrinių runkelių augintojams skiriama susietoji parama siekia apie 80 eurų už hektarą. Tai padeda, tačiau šios sumos nepakanka kompensuoti augančių sąnaudų ir krentančių pajamų.
Cukraus rinka: ar ES girdės augintojų balsą?
Europos Komisijos požiūris iki šiol buvo gana santūrus. Nors buvo pripažinta, kad cukraus rinka patiria sunkumų, konkrečių sprendimų imtasi labai mažai. Komisija laikosi pozicijos, kad rinka turi reguliuoti pati save, o intervencija turėtų būti minimali. Tačiau augintojų manymu, tai yra „palaukime ir pažiūrėkime, kas bus“ politika, kuri veda tiesiai į sektoriaus žlugimą.
Jei situacija nesikeis, galime tikėtis tolesnių fabrikų uždarymo, runkelių plotų mažėjimo ir ūkininkų, kurie pereina prie kitų augalų. Lietuvoje tai būtų ypač skaudu, nes cukrinių runkelių auginimas yra vienas iš tradicinių ir ekonomiškai svarbių sektorių, palaikančių kaimo ekonomiką. Marijampolės ir Kėdainių fabrikai taip pat yra dideli darbdaviai – jų uždarymą pajaustų visa aplinkinė bendruomenė.
Kita vertus, yra vilties. ES vis labiau supranta maisto saugumo ir savarankiškumo svarbą. COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje ir geopolitinė įtampa parodė, kad priklausyti nuo importo yra rizikinga. Cukrus yra strateginis produktas – jis naudojamas ne tik maistui, bet ir bioetanoliui, biodujoms ir kitiems bioekonomikos produktams. Europos cukriniai runkeliai taip pat yra tvarumo pavyzdys – jie auginami vadovaujantis aplinkosaugos standartais, leidžia racionaliai panaudoti žemę ir palaiko vietos ekonomiką.
Ką tai reiškia paprastiems vartotojams?
Daugelis gali paklausti: kodėl man turėtų rūpėti, kas vyksta cukraus rinkoje? Juk cukraus kaina parduotuvėse nėra tokia aukšta, kartais per akcijas kilogramą galima nusipirkti vos už 40 centų. Tačiau tikroji problema slypi giliau.
Jei ES cukrinių runkelių sektorius žlugs, Europa taps vis labiau priklausoma nuo importo. Tai reiškia, kad kainų svyravimai, geopolitiniai įvykiai ar prekybos karai galės turėti tiesioginę įtaką cukraus prieinamumui ir kainai. Be to, importuojamas cukrus dažnai neatitinka ES standartų – jis gali būti gaminamas naudojant draudžiamus pesticidus, žalojant aplinką ar išnaudojant darbuotojus. Ar tikrai to norime?
Nuo 2026 metų Lietuvoje taip pat įsigaliojo vadinamasis „cukraus mokestis“ nealkoholiniams saldintiems gėrimams ir jų koncentratams. Nors šis mokestis skirtas mažinti cukraus vartojimą ir skatinti sveikesnę mitybą, jis taip pat sukelia klausimų apie tai, kaip bus paveiktas cukraus sektoriaus konkurencingumas. Jei vietos cukrus bus diskriminuojamas mokesčiais, o importas plauks be kliūčių – tai galutinai pakenks Lietuvos augintojams.
Cukraus rinka: laikas veikti
Europos cukrinių runkelių augintojų situacija yra kritiška, ir Lietuva – ne išimtis. Cukraus rinkos krizė yra ne tik ekonominė problema – tai klausimas apie maisto saugumą, kaimo gyvybingumą, aplinkosaugą ir Europos savarankiškumą. CIBE ir kitos augintojų organizacijos aiškiai išsakė savo reikalavimus, o dabar ES institucijų eilė reaguoti.
Artimiausi metai parodys, ar Europa sugeba apginti savo ūkininkus ir užtikrinti tvarų, konkurencingą cukraus sektorių, ar leis jam nykti po truputį, kol tampa visiškai priklausoma nuo importo. Lietuvos runkelių augintojams lieka tikėtis, kad jų balsas, susijungęs su šimtais tūkstančių jų kolegų visoje Europoje, pagaliau bus išgirstas.
Straipsnis parengtas remiantis Tarptautinės Europos cukrinių runkelių augintojų konfederacijos (CIBE) pozicijomis, Europos Komisijos rinkos stebėjimo duomenimis bei naujausia Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir nacionalinės žiniasklaidos informacija.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.