Barkūnas – tai augalas, kuris vis dažniau atranda vietą Lietuvos ūkininkų sėjomainoje. Jis vertinamas ne tik dėl gebėjimo praturtinti dirvožemį azotu, bet ir kaip puikus pašarinis augalas bei bičių ganykla. Vis dėlto, norint iš barkūno gauti maksimalią naudą, svarbu pasirinkti tinkamą sėjos laiką, sėjos būdą bei užtikrinti geras augimo sąlygas.
Barkūnas (Melilotus) – tai daugiametis ankštinis augalas, vertinamas dėl savo dirvą gerinančių savybių, puikiai tinkantis žaliajai trąšai, pašarui ar bičių ganykloms.
Lietuvoje dažniausiai auginamas baltažiedis barkūnas (Melilotus alba) – dvimetis, rečiau vienametis augalas. Šis nereiklus dirvožemiui ankštinis sideralinis augalas, praturtina dirvą azotu ir organinėmis medžiagomis, o dėl gausiai išskiriamo nektaro, itin mėgstamas bitininkų ir ekologiškai ūkininkaujančių. Geltonžiedis barkūnas (Melilotus officinalis) – dažniausiai dvimetė žolė. Pašarui beveik neauginamas, nes žolėje yra 0,23–1,11 % kumarino. Džiovinant ar netinkamai sandėliuojant barkūnus, kumarinas gali virsti dikumarolu, kuris veikia kaip antikoaguliantas (kraujo krešėjimą slopinanti medžiaga). Jei gyvuliai suėda tokio pašaro, jiems gali išsivystyti vidinis kraujavimas.
Barkūno sėja: pavasarinė ir rudeninė
Pavasarinė barkūno sėja paprastai vykdoma nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio, kai dirvožemis įšyla iki 6–8 °C temperatūros, praėjus stiprių šalnų pavojui ir laukams pakankamai išdžiūvus, kad būtų galima įvažiuoti su technika. Svarbu barkūną sėti kuo anksčiau, kad augalas spėtų gerai įsišaknyti ir suformuotų stiprią vegetatyvinę masę dar iki vasaros sausrų.
Barkūnas taip pat gali būti sėjamas ir rudenį, nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pradžios. Pasėtas rudenį, barkūnas anksti startuoja pavasarį, kai dirva dar šalta. Jis lenks pavasarinius augalus ir greitai stelbs piktžoles. Tačiau rudeninė barkūno sėja turi ir minusų: jei pasėta per vėlai (po rugsėjo vid.), barkūnas nespėja išauginti pakankamos šaknų masės prieš šalnas; taip pat, jauni augalai gali iššalti, jei žiema be sniego, o daigai nepakankamai subrendę. Reikia įsidėmėti ir tai, kad rudenį sėtas barkūnas dažnai nežydi pirmaisiais metais, todėl nėra tinkamas žaliajai masei, jis taip pat yra mažiau medingas, o jo azoto fiksacija prasideda tik antraisiais metais.
Rudeninė barkūno sėja gali būti naudinga dvimečiam auginimui, kai tikimasi pagrindinio derliaus antrais metais. Tačiau norint naudoti barkūną kaip žaliąją trąšą, pašarą ar medingą augalą pirmais metais – pavasario sėja yra patikimesnė ir produktyvesnė.
Barkūno sėja pagal Mėnulio kalendorių
Tinkamiausias metas sėti barkūną – tai Mėnulio jaunatis ir pirmasis ketvirtis, kai Mėnulis kyla (vadinamasis „augančio Mėnulio“ laikotarpis). Ši fazė siejama su aktyviu augimu virš žemės, todėl ji laikoma palankia sėklų, duodančių antžeminę derlių ar biomasę, sėjai. Kadangi barkūnas auginamas ne dėl šaknų, o dėl žaliųjų dalių (masės), tai – ypač tinkamas metas.
Rekomenduojama vengti sėti pilnaties ir delčios metu, tokiu laikotarpiu augimo procesai gali būti lėtesni, o sėklų dygimas ne toks tolygus.
Kviečiame atkreipti dėmesį į tai, kad Mėnulio kalendorius yra tik papildomas įrankis planuojant sėją, todėl svarbu atsižvelgti ir į vietos klimato sąlygas, dirvožemio parengtį bei orų prognozes. Optimalus sėjos laikas turėtų derėti su tinkamomis meteorologinėmis sąlygomis, kad būtų užtikrintas geriausias derlius.
Kaip tinkamai paruošti barkūno sėklas sėjai?
Kadangi barkūno sėklos yra kietalukštės, joms reikalingas paruošimas, kad dygimas būtų gausus ir tolygus. Tai padės susilpninti kietą lukštą ir palengvins vandens bei oro prieigą prie sėklos vidinės dalies. Štai keli būdai, kaip tinkamai paruošti barkūno sėklas sėjai.
- Skarifikacija – tai mechaninis arba cheminis sėklų lukšto pažeidimas, kuris leidžia sėklai lengviau sugerti vandenį ir pradėti dygti. Ji gali būti mechaninė ir terminė.
Mechaninei skarifikacijai atlikti naudojami specialūs prietaisai, kurie subraižo arba suplėšo sėklų lukštą, šiek tiek pažeidžiant sėklos paviršių. Tai dažniausiai atliekama su sėklų skarifikavimo mašinomis. Jei tokios technikos neturite, sėklas galima atsargiai patrinti tarp smėlio arba su švitriniu popieriumi.
Terminės skarifikacijos metodą galima pritaikyti užpilant sėklas karštu vandeniu (~50–60 °C) ir paliekant jas 10–15 min. Karštas vanduo padeda atverti lukštą ir suaktyvinti dygimo procesą. Po to sėklos turi būti gerai išdžiovintos. - Inokuliacija (bakterijų inokuliavimas). Inokuliacija yra itin svarbi, jei barkūnas sėjamas tame lauke pirmą kartą. Naudojamos Rhizobium bakterijos, kurios padeda augalui fiksuoti azotą. Inokuliantas użdedamas ant sėklų prieš sėją.
- Sėklų mirkymas. Mirkymas šiltame vandenyje (apie 24–48 val.) padeda ištirpdyti kai kuriuos chemikalų likučius ir gerina sėklų dygimą.
Svarbu! Po skarifikacijos ir inokuliacijos sėklas reikia gerai išdžiovinti, kad jos nebūtų per drėgnos, nes per didelė drėgmė gali sukelti puvinį ar kitų problemų, susijusių su daigumu.
Barkūno sėklos normos ir sėjos būdai
Optimaliausia sėjos norma yra 15–20 kg/ha. Medaus laukams užteks ir 8–12 kg/ha, įsėliui naudojama didesnė norma, kuri yra 30 kg/ha, o trąšai naudojama didžiausia sėklų norma – net iki 25–35 kg/ha.
Tinkamas barkūno sėjos būdas priklauso nuo ūkininkavimo tikslų: ar barkūnas bus auginamas žaliajai masei, pašarui, bitininkystei ar, kaip žalioji trąša.
| Sėjos būdai | Apibūdinimas |
| Sėja į eilutes | Tai dažniausiai naudojamas mechanizuotas sėjos būdas – grūdų sėjamąja, tarpueilius paliekant 12–15 cm. Toks sėjos būdas leidžia lengviau purenti tarpueilius piktžolių kontrolei bei išlaikyti tolygesnį augimą ir oro patekimą tarp augalų. |
| Paviršinis (bendrasis) barstymas | Sėklos išbarstomos tolygiai ir įterpiamos kultivatoriumi ar grėbliu. Tinka ekologiniams ūkiams ar kai sėjama be specializuotos technikos. Tačiau svarbus tolygus įterpimas: ne per giliai (optimaliai 1,5–2 cm), kad sėklos lengvai sudygtų. |
| Mišrūs pasėliai su kitais augalais | Barkūnas dažnai sėjamas mišiniuose su vikiais, avižomis, dobilais, ypač jei norima didesnės žaliosios masės arba pašarinės vertės. okiu atveju barkūno norma sumažinama, kad neužgožtų kitų komponentų. |
Dirvos paruošimas: kokios sąlygos būtinos barkūnui?
Barkūnas nėra itin reiklus augalas, tačiau tinkamai paruošta žemė lems ne tik gerą sudygimą, bet ir efektyvų azoto fiksavimą bei stiprią šaknų sistemą.
Rudeninis arimas (20–25 cm gyliu) – idealiai tinka barkūnui, nes augalas mėgsta gilesnį dirvos sluoksnį, barkūnas gali leisti šaknis iki 1,5–2 m gylio. Pavasarį atliktas lengvas kultivavimas ar akėjimas prie pat sėją, padės išlaikyti drėgmę bei sutankinti viršutinį sluoksnį.
Jei sėjama po sunkių priešsėlinių kultūrų (pvz., kukurūzų ar kviečių), verta atlikti gilesnį purenimą, nes barkūnas mėgsta laisvą dirvą, ypač pirmaisiais augimo mėnesiais.
Barkūnas geriausiai auga gerai drenuotose, vidutinio sunkumo ir lengvo priemolio dirvose. Rekomenduojamas pH – nuo 6,0 iki 7,5; ypač gerai jaučiasi kalkingose, šarminėse dirvose. Tačiau barkūnui netiks rūgščios dirvos (pH < 5,8), nes tokiose dirvose sulėtėja augimas ir nukenčia azoto fiksacija. Smėlingose dirvose barkūnui trūks drėgmės, o užmirkusios, sunkios dirvos padidins šaknų puvinio riziką.
Kaip prižiūrėti barkūną vasaros metu?
Kai barkūnas jau pasėtas ir pradeda augti, svarbu užtikrinti tinkamą jo priežiūrą viso vegetacijos laikotarpiu. Nors barkūnas nereikalauja daug dėmesio, keli esminiai darbai vasarą gali ženkliai pagerinti jo augimo sąlygas, žaliąją masę bei bendrą naudą dirvožemiui. Žemiau pateikiamos svarbiausios rekomendacijos, kaip prižiūrėti barkūną vasaros metu.
- Piktžolių kontrolė. Pirmosiomis augimo savaitėmis barkūnas gana lėtai vystosi, todėl gali būti nustelbtas piktžolių. Svarbu reguliariai stebėti lauką ir esant poreikiui, atlikti tarpueilių purenimą arba lengvą viršutinį šienavimą, nepažeidžiant pačių barkūno daigų.
- Šienavimas. Pirmą kartą barkūną rekomenduojama šienauti žydėjimo pradžioje, tuomet žaliąja mase išlaikomas optimalus maistinių medžiagų kiekis. Pjovimo aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 10–12 cm, kad augalas galėtų sėkmingai atželti. Per dažnas arba per žemas šienavimas silpnina barkūno šaknų sistemą ir mažina bendrą produktyvumą.
- Drėgmės valdymas. Barkūnas yra atsparus sausroms, todėl dažniausiai papildomo laistymo nereikia. Tačiau ilgai trunkantis sausas periodas daigų stadijoje gali neigiamai paveikti augimą. Tokiu tokiu atveju rekomenduojama vienkartinė drėkinimo priemonė.
- Stebėsena. Vasarą svarbu stebėti augalus dėl galimų ligų ar kenkėjų. Nors barkūnas retai serga, pasirodžius požymiams verta taikyti selektyvias arba ekologiškas apsaugos priemones. Reguliarus lauko apžiūrėjimas padeda laiku reaguoti į augalo būklės pokyčius.
Šaltiniai:
https://www.nrcs.usda.gov/sites/default/files/2022-09/SweetClover.pdf
https://extension.sdstate.edu/yellow-sweet-clover-information-and-management
https://www.cotswoldseeds.com/articles/706/sowing-and-growing-sweet-clover
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.