Nors daugeliui lamų auginimas vis dar atrodo kaip egzotiška užgaida, ši gyvulininkystės kryptis po truputį randa vietą ir Lietuvos ūkiuose. Lamos vertinamos ne tik dėl švelnios vilnos ar galimybės praturtinti kaimo turizmo paslaugas, bet ir dėl savo ištvermingumo, gebėjimo prisitaikyti prie įvairių klimato sąlygų bei naudos ekologiniam ūkininkavimui. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką apie lamas turėtų žinoti pažangus ūkininkas: nuo priežiūros ir maitinimo iki verslo perspektyvų ir teisinio reglamentavimo Lietuvoje.
Kodėl lamų auginimas tampa aktualus Lietuvos ūkiams?
Lietuvos žemės ūkis vis labiau jaučia klimato kaitos poveikį: dažnėja sausros, krituliai tampa neprognozuojami, o karščio bangos daro įtaką tradicinių gyvulių laikymo produktyvumui. Tokiose sąlygose atsparūs ir nereiklūs gyvūnai įgauna naują reikšmę. Lamos, natūraliai prisitaikiusios prie atšiaurių Andų aukštikalnių, gali tapti perspektyvia alternatyva ūkiuose, siekiančiuose išlaikyti stabilumą net kintančiose aplinkos sąlygose.
Ši kryptis atitinka ir bendrąsias rinkos tendencijas. Lietuvos vartotojai vis dažniau domisi netradiciniais, didesnę pridėtinę vertę kuriančiais produktais bei patirtimis. Lamos suteikia galimybę ūkiams plėsti veiklą ne vien gyvulininkystės, bet ir turizmo, edukacijos bei rekreacijos srityse. Tai reiškia, kad gyvūnai tampa ne tik gamybos objektu, bet ir priemone kuriant naujas paslaugas bei traukiant lankytojus.
Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad Lietuvoje iki šiol nėra sisteminių statistinių tyrimų apie lamų ūkius. Tai rodo nišinį šios veiklos pobūdį ir kartu palieka daug erdvės eksperimentams. Vieši šaltiniai mini, jog lamos dažniausiai laikomos kartu su alpakomis egzotinių gyvūnų ūkiuose, todėl kol kas nėra formuojamos, kaip savarankiška šaka. Šią padėtį papildo ir normatyvinis kontekstas: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neskiria lamoms atskiro statistinio registro, tačiau kupranugarinių priežiūra patenka į bendrą jos priežiūros lauką. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriama alpakų gerovės gairėms, kurios netiesiogiai apima ir lamas.
Lamų auginimas Europoje: kokia situacija ir ką verta žinoti Lietuvos ūkininkams?
Nors lamos daugiausia auginamos Pietų Amerikoje, Europoje jų populiarumas pamažu auga, dažniausiai kaip alternatyvi gyvulininkystės ir rekreacinės veiklos kryptis. Vis dėlto svarbu suprasti, kad ir čia šis sektorius išlieka nišinis, o statistiniai duomenys nėra vieningi. Taip yra dėl to, kad daugelyje šalių lamos fiksuojamos kartu su alpakomis, priskiriant jas vadinamiesiems naujiesiems pasaulio kupranugariams (angl. New World Camelids; tai mokslinis terminas, kuriuo vadinami kupranugarių šeimos atstovai, kilę iš Pietų Amerikos).
- Jungtinėje Karalystėje situacija yra aiškiausiai apibrėžta. Oficialūs asociacijų duomenys rodo apie 45 tūkst. alpakų ir 2–4 tūkst. lamų, tad pastarosios sudaro tik mažą dalį bendros populiacijos. Šis skirtumas aiškiai atspindi rinkos kryptį – alpakos laikomos pagrindine šakos dalimi, o lamos labiau siejamos su nišiniais ūkiais, turizmu ir apsauginių gyvūnų funkcija.
- Vokietijoje atliktos mokslinės apklausos patvirtina, kad dauguma lamų ūkių yra labai maži, dažniausiai turintys iki 15 gyvūnų. Remiantis 2022 m. duomenimis, šalyje auginta apie 7,7 tūkst. naujųjų pasaulio kupranugarių, iš kurių 1,4 tūkst. sudarė lamos. Tai rodo, kad lamų auginimas vis dar išlieka specializuotas ir labiau orientuotas į smulkiuosius ūkius bei rekreacinę veiklą.
- Šveicarijoje situacija panaši taip pat panaši. 2009 m. oficiali statistika fiksavo apie 2,6 tūkst. lamų ir 2,1 tūkst. alpakų. Šalyje egzistuoja aiškus teisinis reglamentavimas: federalinė veterinarijos tarnyba (BLV) yra parengusi detalias gaires dėl šių gyvūnų laikymo ir ženklinimo, tad sektorius turi aiškų institucinį pagrindą.
- Italijoje lamų ir alpakų laikymas taip pat registruojamas oficialiai. Nacionalinis gyvūnų duomenynas (BDN) rodo, kad daugiausia ūkių užsiima alpakų auginimu (apie 687), o lamos sudaro mažesnę dalį, tačiau kartu jos prisideda prie bendros egzotinių gyvūnų rinkos.
- Ką tai reiškia Lietuvos ūkininkui? Europos patirtis rodo, kad lamų auginimas nėra masinė gyvulininkystės šaka, bet jis sėkmingai vystomas kaip papildomas pajamų šaltinis. Didžiausią naudą gauna tie ūkiai, kurie derina kelias veiklos kryptis: gyvulininkystę, turizmą, edukaciją ir rekreaciją. Todėl ūkininkui, svarstančiam apie lamas, svarbu matyti jas ne tik kaip gyvulius vilnai ar mėšlui, bet ir kaip priemonę plėsti paslaugų spektrą, pritraukti lankytojus bei išsiskirti iš tradicinės žemės ūkio paslaugų pasiūlos.
Lamų populiacija Europoje
Lamų kilmė ir savybės
Lamos (Lama glama) yra kupranugarių šeimos atstovės, kilusios iš Pietų Amerikos aukštikalnių. Jos buvo prijaukintos prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų Andų regione, šiandieninėje Peru, Bolivijos ir Čilės teritorijose. Nuo seniausių laikų vietos gyventojai lamas naudojo kaip nešulinius gyvūnus, kurie aprūpino juos maistu ir drabužiais, o mėšlas buvo naudojamas, kaip trąša ir kuras.
Biologiniu požiūriu lamos pasižymi ištvermingumu ir gebėjimu prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų. Jos gali gyventi daugiau nei 20 metų, suaugusių gyvūnų svoris paprastai siekia 130–200 kilogramų, o ūgis ties pečiais – apie 110–120 centimetrų. Lamos neturi ragų, yra švelnaus būdo, tačiau prireikus moka apsiginti. Geriausiai žinomas jų gynybos mechanizmas yra spjaudymasis.
Šių gyvūnų vilna yra vertinama dėl minkštumo, šilumos ir hipoalerginių savybių. Ji sudaryta iš ilgesnių apsauginių plaukų ir trumpesnio pavilnio, todėl tinkama įvairios paskirties tekstilės gaminiams: nuo kasdienių drabužių iki prabangių audinių. Lamos taip pat gerai prisitaiko prie skirtingų klimatinių sąlygų, nes natūraliai gyvena aplinkoje, kur temperatūra dieną ir naktį gali kisti net keliomis dešimtimis laipsnių.
Praktinės įžvalgos ūkininkams: kaip lamų elgsena lemia jų laikymo sąlygas
Kadangi šie gyvūnai natūraliai gyvena bandomis, nerekomenduojama laikyti vienos lamos – vienatvė gali sukelti stresą, agresyvumą ar elgesio sutrikimus. Optimalu formuoti bent 3–4 individų grupes, kurios atkartoja natūralią hierarchiją ir užtikrina gerą emocinę būklę.
Lamų elgsenos ypatumai daro įtaką ir aptvarų struktūrai. Lamos nėra linkusios pralaužti tvorų, tačiau yra smalsios, todėl reikia pasirūpinti, kad aptvaras būtų saugus, be tarpų ar pavojingų konstrukcijų. Aptvaro aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 1,5 m, kad būtų užtikrinta gyvūnų kontrolė.
Erdvės poreikis priklauso nuo ganyklų kokybės. Skaičiuojama, kad vienai lamai pakanka apie 0,2–0,4 ha ploto, tačiau jeigu ganyklos skurdžios, plotą reikia proporcingai didinti. Esant galimybei, reikėtų užtikrinti ir sauso pagrindo vietą poilsiui, nes ilgalaikis stovėjimas drėgnoje aplinkoje didina kojų ligų riziką.
Bendraudamos su žmonėmis, lamos paprastai yra draugiškos, tačiau ūkininkams svarbu laikytis nuoseklios tvarkos. Jos greitai pripranta prie prižiūrėtojų, atpažįsta kasdienę rutiną, bet gali stresuoti, jei sąlygos kardinaliai keičiasi. Todėl stabilus šėrimo, priežiūros ir kontakto grafikas yra svarbus ne tik praktiniu, bet ir elgsenos požiūriu.
Lamų auginimas: priežiūra ir sveikata
Lamų priežiūra, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesudėtinga, reikalauja nuoseklumo ir atidumo. Pagrindiniai principai yra susiję su švara, apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų ir tinkamos pastogės užtikrinimu. Lamos puikiai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų, tačiau ūkininkui svarbu pasirūpinti, kad gyvūnai turėtų sausą, nuo vėjo ir lietaus apsaugotą pastogę, o vasarą – pavėsį ir galimybę atsivėsinti. Ganyklos turi būti švarios, reguliariai prižiūrimos, be šiukšlių ar nuodingų augalų.
Profilaktinė priežiūra apima vakcinaciją ir reguliarią parazitų kontrolę. Nors lamoms būdingos ligos yra retesnės nei tradiciniams galvijams, gyvūnai gali sirgti vidaus parazitų sukeltomis ligomis ar susidurti su infekcijomis, jei laikymo sąlygos yra prastos. Rekomenduojama periodiškai atlikti išmatų tyrimus ir, prireikus, taikyti dehelmintizaciją. Be to, lamoms gali būti taikoma vakcinacija nuo klostridijų sukeltų ligų, kurios pavojingos daugeliui žolėdžių gyvūnų.
Lietuvoje lamų laikymas, kaip ir kitų žemės ūkio gyvūnų, yra reglamentuojamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT). Nors atskirų lamoms skirtų teisės aktų nėra, jos patenka į bendrą kupranugarinių grupę, kuriai taikomi gyvūnų gerovės ir apsaugos standartai. Tai reiškia, kad ūkininkas privalo užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas, pakankamą erdvę judėjimui, nuolatinę prieigą prie vandens ir kokybišką pašarą. Papildomai svarbu vadovautis ir ES gyvūnų gerovės reikalavimais, kurie nustato minimalias sąlygas dėl gyvūnų apsaugos nuo kančios, ligų ir netinkamų aplinkos veiksnių.
Dažniausios lamų sveikatos problemos ir jų prevencija
| Problema | Rizika ūkyje | Prevencijos priemonės |
| Dantų peraugimas | Kramtymo sunkumai, svorio kritimas | Veterinarinė apžiūra, korekcija prireikus |
| Peraugę nagai | Eisenos problemos, skausmas | Nagų kirpimas kas kelis mėnesius |
| Virškinimo sutrikimai | Viduriavimas, pilvo pūtimas, net kritinė būklė | Stabilus pašaras, vengti nuodingų augalų |
| Vidaus parazitai | Silpnumas, svorio kritimas, mažesnis imunitetas | Reguliarūs išmatų tyrimai, dehelmintizacija |
| Išoriniai parazitai | Niežulys, kailio pažeidimai | Švari aplinka, profilaktinis gydymas |
Lamų ganymo ypatumai ir jų reikšmė ūkyje
Lamos yra natūralūs žolėdžiai gyvūnai, puikiai prisitaikę prie ganyklinio gyvenimo būdo. Jos minta įvairiomis pievų žolėmis, tačiau priešingai nei kai kurie kiti žolėdžiai, nesuardo velėnos ir negadina augalijos struktūros, todėl laikomos ekologiškai tvariomis ganyklų naudotojomis. Lamų ganymas padeda išlaikyti pievų balansą ir prisideda prie biologinės įvairovės palaikymo.
Lietuvos sąlygomis lamos gali būti ganomos nuo balandžio pab. iki spalio pr., priklausomai nuo oro sąlygų ir augmenijos būklės. Šaltuoju metų laiku jas būtina laikyti pastogėje arba aptvare su sausu pagrindu, užtikrinant šieno ir vandens atsargas. Lamos, kaip ir kiti žolėdžiai, privalo turėti nuolatinę prieigą prie švaraus vandens ir mineralinių priedų, ypač druskos bei mikroelementų.
Kadangi lamos yra itin selektyvūs ganytojai, t.y., jos renkasi minkštesnius, jaunesnius augalus, ganyklas reikia reguliariai prižiūrėti, vengiant peraugusių ar sumedėjusių plotų. Geriausios ganyklos yra vidutinio derlingumo, su įvairia augalų sudėtimi, be pelkėtų vietų. Rekomenduojama taikyti rotacinį ganymą, kai po tam tikro laikotarpio gyvūnai perkeliami į kitą plotą; tai leidžia atkurti augaliją ir palaikyti ganyklų produktyvumą.
Įdomu tai, kad lamos gali būti naudojamos ne tik kaip ganykliniai, bet ir kaip apsauginiai gyvūnai avių ar ožkų bandoms. Dėl savo budrumo ir teritorinio elgesio jos instinktyviai saugo bandą nuo plėšrūnų, ypač nuo lapių ar benamių šunų. Tokiais atvejais dažniausiai laikoma viena ar dvi lamos, kurios greitai prisitaiko prie naujos bandos ir efektyviai reaguoja į pavojų.
Lamų aptvarų ir ganyklų įrengimo rekomendacijos
| Aspektas | Rekomendacijos ir pastabos |
| Minimalus ploto poreikis | 0,2–0,4 ha vienai lamai; mažiau derlingose ganyklose – iki 0,5 ha. |
| Aptvaro aukštis | Ne mažesnis kaip 1,5 m; vielinė ar medinė tvora be aštrių elementų. |
| Tvoros tipas | Tinklinė arba su horizontaliomis juostomis; vengti spygliuotos vielos |
| Aptvaro konstrukcija | Patvarūs kampai, be tarpų, nes lamos yra smalsios ir gali bandyti pralįsti. |
| Pastogė | Pastogė turi būti sausa, uždara iš trijų pusių ir apsaugota nuo oro sąlygų, užtikrinant 2–3 m² plotą vienam gyvūnui. |
| Grindų pagrindas | Sausas, gerai drenuotas; vengti purvo ir ilgalaikės drėgmės. |
| Papildomos erdvės | Vietos pašarui, vandeniui ir mineraliniams blokams; patogu, jei šalia yra šėrimo zona. |
Lamų mitybos ypatumai ir šėrimo gairės
Tinkama mityba yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių lamų sveikatą, gerovę ir vilnos kokybę. Lamos yra žolėdžiai gyvūnai, turintys trijų skyrių skrandį, todėl jų virškinimo sistema pritaikyta nuolatiniam, bet saikingam augalinės kilmės pašarų vartojimui.
Lamų maitinimas pavasarį ir vasarą
- Šiltuoju metų laiku pagrindinis lamų maistas yra ganyklų žolė. Geriausiai tinka vidutinio derlingumo pievos su įvairiais žolynais, tačiau be perteklinio ankštinių augalų kiekio. Kadangi lamos ganosi selektyviai, būtina taikyti rotacinį ganymą, perkeliant gyvūnus į naujus plotus kas kelias savaites, kai žolė pasiekia 15–20 cm aukštį. Vasarą, ypač sausros metu, rekomenduojama papildomai šerti šienu ar žaliu pašaru.
- Lamoms taip pat būtina nuolatinė prieiga prie švaraus vandens. Suaugusi lama vidutiniškai išgeria 5–8 litrus per dieną, priklausomai nuo oro sąlygų. Taip pat būtina pasirūpinti mineraliniais laižomais blokais, turinčiais natrio, kalcio, fosforo, cinko ir seleno.
Maitinimas rudenį ir žiemą
- Rudenį ir žiemą lamų raciono pagrindą sudaro aukštos kokybės šienas, kuris užtikrina energijos ir skaidulų kiekį virškinimo sistemai. Gyvūnai turi būti šeriami 1–2 kartus per dieną, atsižvelgiant į pašaro maistingumą ir kūno kondiciją. Paprastai rekomenduojama norma yra apie 1,5–2 % kūno svorio per dieną (t. y. 2,5–3,5 kg šieno vienai suaugusiai lamai).
- Grūdai ar kombinuoti pašarai lamoms duodami ribotai, daugiausia žindymo ar nėštumo laikotarpiu, kai reikia papildomos energijos. Perteklinis koncentratų kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimų, todėl stambiapluoštis pašaras turi išlikti pagrindiniu raciono elementu. Žiemą taip pat svarbu užtikrinti, kad vanduo nebūtų užšalęs, nes net trumpalaikis jo trūkumas gali sutrikdyti virškinimo procesus.
Pavojingi ir toksiški augalai lamoms
| Augalas | Poveikis lamoms | Pastabos |
| Rododendrai | Virškinimo sutrikimai, kolapsas | Pavojingi net mažais kiekiais |
| Kukmedžiai | Staigus apsinuodijimas, dažnai mirtinas | Pavojingos visos augalo dalys |
| Lauramedžiai | Cianidinių junginių poveikis, kvėpavimo sutrikimai | Dažnas dekoratyviniuose soduose |
| Bulvės, jų daigai, pomidorų lapai | Solanino toksikacija, virškinimo sutrikimai | Vengti žalių ar daigintų gumbų |
| Ąžuolo gilės ir lapai | Apsinuodijimas taninais, kepenų pažeidimai | Pavojingi dideliais kiekiais |
| Pelėžirniai, kai kurie pupiniai | Alkaloidų poveikis nervų sistemai | Dažniau pavojingi jauniems gyvūnams |
| Papartiniai augalai | Ilgalaikis vartojimas sukelia anemiją | Pavojingi šeriant ilgą laiką |
| Pelėsiniai grybai | Mikotoksinų poveikis, kepenų funkcijos sutrikimai | Ypač pavojingi šlapiame pašare |
Lamų auginimas: pagrindinės veislės ir jų ypatumai
Lamos priskiriamos kupranugarinių šeimai, o jų kilmė siejama su Pietų Amerikos Andų regionu. Nors formaliai visos lamos laikomos viena rūšimi, tarp jų išskiriami du pagrindiniai tipai, susiformavę dėl skirtingų auginimo tradicijų ir aplinkos sąlygų:
- „Ccara“ tipo lamos – tai stambesni, tvirtesnės konstitucijos gyvūnai su trumpesne, šiurkštesne vilna. Jie pasižymi didesne ištverme ir jėga, todėl nuo seniausių laikų naudoti, kaip nešuliniai gyvūnai. Nors jų kailis mažiau vertinamas tekstilės pramonėje, šis tipas pasižymi ilgaamžiškumu ir prisitaikymu prie ekstremalių sąlygų.
- „Tampuli“ tipo lamos – tai smulkesnės, tankesnės, švelnios vilnos gyvūnai, vertinami dėl aukštos kokybės pluošto, tinkamo tekstilei ir vilnos gaminiams. Šio tipo lamos paprastai ramios, todėl dažnai laikomos rekreaciniuose ir edukaciniuose ūkiuose.
- Kai kuriuose Pietų Amerikos ir Europos ūkiuose pasitaiko ir hibridų tarp lamų ir alpakų, vadinamųjų huarizo. Jie išsiskiria dar švelnesne vilna, tačiau dėl genetinio nepastovumo dažniau laikomi demonstraciniais ar veisliniais tikslais, o ne gamybinei veiklai.
Lamų auginimo kryptys ir paskirtys
Šiandien lamų auginimas tampa vis labiau pastebimu reiškiniu ir yra vertinamas, kaip tvarios gyvulininkystės kryptis, įgaunanti reikšmę tiek tradiciniuose, tiek moderniuose ūkiuose. Šių gyvūnų laikymas leidžia suderinti ūkinę, rekreacinę ir edukacinę veiklas, o tai itin aktualu mažiems ir vidutiniams ūkiams, ieškantiems naujų diversifikacijos formų.
- Ūkinė (produkcinė) kryptis išlieka svarbiausia lamų auginimo sritimi. Lamų vilna vertinama dėl šilumos, elastingumo ir hipoalerginių savybių. Viena suaugusi lama kasmet duoda apie 2–3 kg vilnos, o kruopščiai prižiūrimos „Tampuli“ tipo lamos – net iki 5 kg. Tokia produkcija sėkmingai panaudojama rankdarbių, ekotekstilės ar net izoliacinių audinių gamyboje. Kai kurie lamų augintojai Lietuvoje jau eksportuoja žaliavą į ES rinkas, kur natūralus pluoštas tampa vis labiau vertinamas kaip aukštos kokybės ekologinis produktas.
- Sparčiausiai vystosi rekreacinis lamų auginimas – kryptis, kurioje lamos tampa ne tik gyvūnais, bet ir patirtimi. Dėl ramaus būdo, švelnios elgsenos ir smalsumo jos ypač tinkamos ekoturizmui, gyvūnų terapijai ir edukacijai. Europoje, taip pat ir Lietuvoje, populiarėja lamų žygiai – organizuoti pasivaikščiojimai gamtoje, kurių metu lankytojai kartu su lamomis patiria raminantį ryšį su gyvūnu ir gamta. Tokie projektai kuria papildomas pajamas ūkiams bei padeda formuoti tvaraus kaimo turizmo įvaizdį.
Lamų produktai ir rinka: nuo vilnos iki mėšlo
Pagrindinis lamų produktas – vilna, kuri vertinama dėl savo šiluminių savybių, švelnumo ir hipoalergiškumo. Nors pagal švelnumą ji nusileidžia alpakų pluoštui, lamų vilna pasižymi didesniu tvirtumu, todėl tinka tiek tekstilės, tiek izoliacinių medžiagų gamybai.
Rinkoje lamų vilna vertinama, kaip nišinis, ekologiškas produktas, orientuotas į rankdarbių, dizaino ir prabangios tekstilės gamintojus. Vokietijoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje kilogramas apdorotos lamų vilnos kainuoja vidutiniškai nuo 20 iki 50 eurų, o aukštos kokybės (ilgo pluošto) vilna gali siekti ir daugiau. Baltijos regione lamų vilna kol kas neturi išvystyto supirkimo tinklo, todėl dauguma augintojų produkciją realizuoja tiesiogiai, per smulkius gamintojus, rankdarbių meistrus ar internetines prekyvietes.
Kitas vertingas lamų produktas – mėšlas, kuris dėl savo struktūros ir maistinių savybių laikomas aukštos kokybės organine trąša. Skirtingai nei karvių ar arklių mėšlas, lamų mėšlas yra sausos konsistencijos, neturi stipraus kvapo ir gali būti naudojamas tiesiogiai, be kompostavimo. Jis tinka daržų, šiltnamių ir dekoratyvinių augalų tręšimui. Dėl šių savybių, kai kurie ūkiai Europoje jį net pakuoja ir parduoda kaip „eco fertilizer“ produktą.
Svarbi, nors ir netiesioginė, lamų auginimo dalis – paslaugų produktai, kurie tampa vis reikšmingesni nei fizinė produkcija. Lamos naudojamos ekoturizmo, terapijos, edukacinių programų ir žygių veiklose. Ši sritis generuoja didžiausią grąžą mažiesiems ūkiams, nes reikalauja minimalių gamybinių išlaidų ir suteikia galimybę diversifikuoti pajamas.
Lietuvoje lamų produkcijos rinka dar tik formuojasi. Šalyje nėra centralizuoto vilnos supirkimo ar perdirbimo tinklo, todėl didžioji dalis produkcijos realizuojama vietiniu lygmeniu arba eksportuojama į Vokietiją, Lenkiją ir Skandinavijos šalis. Tuo tarpu ES mastu lamų vilna priskiriama prie mažo kiekio, bet aukštos vertės pluoštų.
Lamų auginimas Lietuvoje: kokią paramą gali gauti ūkiai?
Lietuvoje lamų auginimas priskiriamas prie alternatyvios gyvulininkystės šakų, todėl šiai veiklai netaikomos specifinės paramos priemonės, tačiau ūkininkai gali pasinaudoti bendrosiomis žemės ūkio ir kaimo plėtros programomis, skirtomis netradicinių gyvūnų laikytojams, smulkiesiems ūkiams ir diversifikacijai.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros programą (KPP) 2023–2027 m. lamų augintojai gali dalyvauti šiose priemonėse:
- Ūkio įvairinimas: skatina veiklas, kurios neapsiriboja tradicine žemdirbyste, pvz., gyvūnų terapijos, edukacijų, turizmo ar ekologinių produktų plėtra. Lamų laikymas šioje priemonėje priskiriamas prie neįprastų ar nišinių veiklų, todėl projektai gali pretenduoti į iki 200 tūkst. eurų paramą investicijoms (pastatams, įrangai, reklamai ar veiklos pradžiai).
- Gyvūnų gerovės ir laikymo sąlygų gerinimas: pagal šią priemonę kompensuojamos išlaidos, susijusios su tinkamų pastogių, aptvarų ir ganyklų įrengimu, jei gyvūnai registruoti ir atitinka VMVT reikalavimus.
- Parama jauniesiems ūkininkams: lamų auginimas gali būti įtrauktas į ūkio verslo planą kaip alternatyvi gyvulininkystės šaka, jei pateikiamas aiškus verslo modelis (pvz., vilnos gamyba, lamų žygiai, terapinės veiklos).
- Lamų laikytojams taip pat aktuali LEADER iniciatyva, pagal kurią remiami kaimo turizmo ir rekreacinių projektų vystymo planai. Lamos, kaip socialiai pozityvūs ir lankytojams patrauklūs gyvūnai, dažnai tampa tokio tipo projektų ašimi; ypač, kai jie apima edukacines programas, aplinkosaugos iniciatyvas ar socialinę integraciją.
Norint pretenduoti į paramą, būtina, kad lamų laikymas būtų oficialiai registruotas. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) reikalauja, kad visi kupranugariniai būtų pažymėti, įtraukti į Ūkinių gyvūnų registrą (ŽŪIKVC), o laikymo vieta atitiktų gyvūnų gerovės normas.
Kai kurios ES šalys (pvz., Vokietija, Nyderlandai, Austrija) jau taiko specializuotus paramos modelius lamų ir alpakų ūkiams, daugiausia per regionines turizmo ar ekologinės gamybos priemones. Tokie projektai parodė, kad mažo masto lamų ūkiai, gavę paramą infrastruktūrai ir viešinimui, per 2–3 metus pasiekia savarankišką pelningumą, ypač, jei veikla derinama su lankytojų paslaugomis.
Teisiniai aspektai ir lamų laikymo reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje lamų auginimas, kaip ir kitų kupranugarinių šeimos gyvūnų laikymas, reglamentuojamas bendraisiais gyvūnų gerovės ir apsaugos teisės aktais, kuriuos prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Nors šalyje nėra atskiro teisės akto, skirto būtent lamoms, jų laikymas patenka į tą pačią kategoriją kaip alpakų ar kitų egzotinių žolėdžių priežiūra.
Registracija ir ženklinimas
- Kiekvienas lamų laikytojas privalo registruoti savo ūkį ir gyvūnus Ūkinių gyvūnų registre, kurį administruoja Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (ŽŪIKVC).
- Kiekviena lama turi būti individualiai paženklinta mikroschema (implantuojamu čipu), kuri leidžia nustatyti gyvūno kilmę, sveikatos būklę ir savininką. Tai būtina sąlyga norint prekiauti lamomis, dalyvauti paramos programose ar veisti gyvūnus.
Laikymo sąlygos ir gerovės reikalavimai
VMVT taikomi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo principai numato, kad gyvūnai turi būti laikomi taip, jog būtų patenkinti jų fiziologiniai, elgsenos ir socialiniai poreikiai. Lamoms tai reiškia:
- pakankamą judėjimo laisvę (min. 0,2–0,4 ha vienam gyvūnui),
- sausą, nuo vėjo ir kritulių apsaugotą pastogę,
- nuolatinę prieigą prie vandens ir pašaro,
- galimybę gyventi grupėje (socialiniai gyvūnai).
Aplinkos apsaugos požiūriu, lamų laikymo vietos turi būti įrengtos taip, kad nesukeltų taršos grėsmės, t.y., mėšlas turi būti surenkamas ir laikomas atskirai, o nuotekos negali patekti į gruntinius vandenis.
Transportas, prekyba ir veisimas
- Pagal ES reglamentą (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos vežimo metu, lamos laikomos „kitais gyvūnais“, todėl joms taikomi bendrieji reikalavimai: transporto priemonė turi užtikrinti pakankamą erdvę, ventiliaciją ir apsaugą nuo karščio ar šalčio.
- Veisimui naudojamos lamos turi būti sveikos, registruotos ir ne jaunesnės nei 18 mėn. – tai nurodoma veterinarinėje dokumentacijoje.
- Prekyba lamomis, kaip ir kitais egzotiniais žolėdžiais, leidžiama tik su VMVT patvirtintais veterinariniais dokumentais, liudijančiais gyvūno sveikatą, kilmę ir kilnojimąsi tarp valstybių narių. Importuojant lamas iš trečiųjų šalių, taikomi ES gyvūnų sveikatos sertifikatai, o gyvūnai turi praeiti veterinarinę patikrą pasienyje.
Ar lamų auginimas gali tapti daugiau nei egzotika ūkiuose?
Lamų auginimas vis labiau įsitvirtina kaip alternatyvi, tvari ir socialiai vertinga žemės ūkio kryptis. Nors šiandien Lietuvoje šių gyvūnų laikymas tebėra nišinis reiškinys, ilgalaikės tendencijos rodo, kad jis gali tapti matoma dalimi žaliosios ekonomikos ir kaimo plėtros strategijų.
Europoje jau aiškiai matomas perėjimas nuo tradicinės gyvulininkystės prie mažo poveikio klimatui rūšių. Lamos čia turi išskirtinį pranašumą: jos efektyviai naudoja pašarus, palieka minimalų ekologinį pėdsaką ir yra pritaikomos įvairioms veiklos formoms: nuo rekreacijos iki terapijos. ES žaliojo kurso kontekste tokie gyvūnai gali tapti pavyzdžiu tvarios gyvulininkystės pertvarkai.
Lietuvoje lamų ūkiai kol kas išsibarstę, tačiau būtent tai ir atveria galimybes. Turizmo, edukacijos ir ekologinio ūkininkavimo sintezė – tai kryptis, kuria šis sektorius gali augti be masinės gamybos. Didėjant susidomėjimui emociniu turizmu ir gyvūnų terapija, lamos turi potencialo tapti naujos kaimo ekonomikos simboliu – gyvūnais, kurie generuoja ne tik pajamas, bet ir pridėtinę socialinę vertę.
Ateityje galima tikėtis, kad lamų auginimas bus vis labiau siejamas su regionine kaimo plėtra ir klimato politikos tikslais. ES ir nacionalinės programos jau linksta remti ūkius, taikančius mažo poveikio žemės ūkio modelius, o lamų laikytojai galėtų tapti vienais pirmųjų šio požiūrio pavyzdžių Lietuvoje.
Šaltiniai:
https://www.independent.co.uk/travel/ok-so-they-re-cute-but-llamas-have-their-uses-1582437.html
https://buckhollowllamas.com/what-you-need-to-know-about-owning-llamas
https://extension.psu.edu/animals-and-livestock/llamas-and-alpacas
https://www.jnkllamas.com/reality-of-llama-breeding.html
https://www.mdpi.com/2076-2615/11/1/102
https://www.slideshare.net/slideshow/llama-and-alpaca-farming/9581624
https://www.guidetoprofitablelivestock.com/12-things-to-know-before-you-start-raising-llamas.html
https://news.utexas.edu/2023/10/04/llamas-help-mitigate-effects-of-climate-change
https://www.beesalchemy.co.uk/farm-corner/llama
https://opensanctuary.org/daily-diet-treats-and-supplements-for-llamas
https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/bendroji-zemes-ukio-politika/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas-1
https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/bendroji-zemes-ukio-politika/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas-1/priemones-1/kaimo-pletros-priemones-2023-2027-m
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.